Maidano dešimtmetis - pasėjęs vėją, viesulą pjausi

2013 metais su kolegomis mokslininkais iš Kijevo, vaikščiodami po prieškalėdinį Kauną, karštai aptarinėjome tik tik beįsisiūbuojantį Maidaną. Bandžiau atvėsinti įsikarščiavusius svečius perspėdamas, kad šiuo Maidanu tikrai pasinaudos Rusija - ji atsiims Krymą ir atsikirs sau visą kairiakrantę Ukrainą bei Odesą priedo. Svečiai tai priėmė kaip anekdotą ir smagiai juokėsi. Po kelių mėnesių jie jau nebesijuokė. Nors pranašystė išsipildė dar ne iki galo ir ne taip kaip Putinas norėjo, bet net tiek kiek išsipildė - pakanka su kaupu.

Kodėl Putinas negriauna tiltų per Dnieprą?

Nuo karo pradžios visų tų, kurie tiki politikų kalbomis ir yra "už laisvę ir demokratiją Ukrainoje", klausiu:

1) Kodėl karui prasidėjus nebuvo nutrauktas rusiškų dujų ir naftos tiekimas per Ukrainą.

2) Kodėl rusai nesugriauna tiltų per Dnieprą?

3) Kodėl karinė pagalba Ukrainai yra tokia dozuota ir visada nepakankama, o lendlizo atsisakyta?

4) Kodėl Ukrainos ekonomika ir valdininkija nėra pilnai pervesti ant karo bėgių?

5) Kokia dalis Ukrainos "elito" vaikų kovoja fronte?

6) Kiek Ukrainoje yra laisvės ir demokratijos?

Apie tai, kodėl ukrainiečiai prieš pat karą išminavo prieigas prie Krymo ir kitų panašių klausimų, tai jau net neklausiu.

Taigi. Atsakymai į paskutinius du klausimus kaip ir aiškūs: 1) Savo vaikų kariauti nesiunčia tie kas minta iš karo ir vagia iš liaudies, todėl tai darantis Ukrainos "elitas" ir nesiruošia dalintis karo bėdomis su liaudimi. 2) Laisvės ir demokratijos Ukrainoje jau seniai nėra. Gal net niekada ir nebuvo. Yra tik kažkieno interesai Ukrainoje. Kieno tik nori interesai, bet ne Ukrainos liaudies. 

O atsakymai į pirmus tris klausimus padėtų suprasti kam yra naudingas karas, koks yra jo tikrasis tikslas ir kodėl Vakarai nenori nei ukrainiečių pergalės, nei rusų pralaimėjimo. Dėl rusiškų dujų ir naftos tiekimo per Ukrainą ir karinės pagalbos rašėm anksčiau, o dabar pabandykime pasvarstyti apie tiltus.

Liūdnoji sekso-politologija

Kai pilies gynėjai nusprendžia verčiau žūti, nei pasiduoti, ir su savimi prigriebt kuo daugiau priešų - tai didvyriškumas, kuris priverčia priešą pamąstyti ar verta su tokia tauta kariauti. Žuvusius pilėnus tauta prisimins ir bus dėkingi visiems laikams, o jų didvyriškumas įkvėps ateities kartas. Tačiau kai nusprendžia taip pasielgti visa tauta - tai jau kvailystė.

Neįtikėtina, bet visgi taip kartais ir nutinka, kad visa tauta pasiduoda vieno ar kelių psichopatų įtakai ir pasiryžta verčiau žūti iki paskutinio vaiko, bet ne vaduotis iš jų propagandos kerų. Kaip tai gali atsitikti? Viena iš versijų: