Nuo XIX amžiaus vidurio sparčiai kylančiai Bismarko Vokietijos pramonei reikėjo rinkų ir kolonijų, bet viskas jau buvo pasidalyta kitų. Vokiečiai buvo priversti gaminti kokybiškai, o parduoti savo prekes pasauliui galėjo tik labai pigiai ir aplinkiniais keliais per visokio plauko spekuliantus ir kontrabandininkus, kurie ir iš to pelnėsi labiau nei patys vokiečių pramonininkai. Geruoju dalintis pasauliu su vokiečiais niekas nenorėjo, todėl liko tik jėgos kelias. 1870 metų kare Vokietija nugalėjo prancūzus ir visiems buvo aišku, kad tai tik pasiruošimas kitam - Didžiajam karui, nes laimėjimas Vokietijai neatidarė naujų rinkų, neįsigijo ir kolonijų.
Artėjant XX amžiui dar buvo bandymų pasaulį išgelbėti nuo nenumaldomai artėjančios katastrofos. 1899 metais buvo sukviesta pasaulinė nusiginklavimo konferencija. Bet nesutarimai buvo pernelyg dideli, nė vieni nenorėjo nusileisti. Konferencijos užkulisiuose Karlas fon Bliūvė vienam anglų diplomatui metė: "Gali būti, kad jūs mus nugalėsite. Bet karas bus žiaurus ir jūs patrūksite, jūsų kolonijos sukils ir išsivaduos, o tada jau jos pirks vokiškas prekes be jokių muitų. Tai gal verčiau iškart kariaukime ne kareiviais, o prekėmis?" Bet anglai, prancūzai, rusai ir amerikiečiai užsispyrė eiti iki galo.
Taip ir įvyko, kaip pranašavo būsimasis feldmaršalas: prireikė dviejų pasaulinių karų, milijonų mirčių ir pasaulio rinkos Vokietijai atsidarė - Vokietija tapo viena didžiausia XX amžiaus eksportuotoja, o tos padėties išlaikymui jai jau nebereikėjo net savo kariuomenės. Visais laikais buvo išmintingų žmonių, bet kaip įprasta juos prisimenam jau po visko: "Ech, kad aš būčiau toks protingas prieš, kaip mano žmona po".
O paradoksas yra tai, kad mūsų manymu Vokietija pralaimėjo :-)
No comments:
Post a Comment