Negali nugalėti – perimk vadovavimą, nesiseka vadovauti – supjudyk

Mūsų valdžiai labai lengva kovoti su politine opozicija. Nereikia nei politinio persekiojimo, nei fizinio susidorojimo. Užtenka supjudyti ją tarpusavyje.

Politinei veiklai reikia laiko. Bet kuo daugiau laiko opozicija eikvos tarpusavio rietenoms, tuo mažiau liks politinei veiklai. Ir kuo intelektualesnė opozicija, tuo lengviau ją supjudyti, nes kiekvienas intelektualas yra išskirtinė asmenybė su savo išskirtine teisybe ir turi savo ypatingą nuomonę kiekvienu klausimu. Todėl valdžiai pakanka į orą tik pametėt kokią nors problemėlę, pavyzdžiui, apie Salomėją Nėrį ir, žiūrėk, lyderiaujanti opozicinė filosofė jau koliojasi su lyderiaujančiu opoziciniu istoriku dėl istorinės teisybės filosofinės prasmės. Dar kiek ir jie jau pjausis ne tik dėl Salomėjos, bet ir dėl bet kurio kandidato į bet kurį postą, o pabaigs tuo, kad ant vieno hektaro jau niekada kartu nesutūps.

Kitas opozicijos prigimtinis sugebėjimas yra jokiu būdu nepripažinti savo nuodėmių ir išdavysčių, bet užtat per padidinimą stiklą žiūrėti į kitų. Todėl čia valdžios taktika irgi paprasta – į opozicinius judėjimus prikaišioti provokatorių, kurie kiekviena proga kuo garsiau rėktų apie kitų opozicinių judėjimų narių ir vadų nuodėmes bei klaidas, padarytas dar nuo kūdikystės. Paskui bet koks bandymas susitarti dėl ko nors virsta tarpusavio priekaištais dėl bet ko.

Trečia, tai ambicijos, t. y. savo taktinių tikslų iškėlimas viršum bendrų strateginių. Šitam reikalui, tai net provokatorių nereikia, nes opozicinių lyderių prigimtinis ambicingumas yra dėsningas dalykas - kitaip jis nebus vadas. Todėl pakanka sykis nuo sykio pakusinti tas ambicijas, kad kuo labiau išsipūstų, ir dvi išsipūtusios varlės vienoje baloje jau niekada neišsiteks.

Taigi, jei opozicija nenustos koliotis tarpusavyje ir nesusitars bent jau dėl strateginių dalykų, tai baigsis kaip visados tuo pačiu – vėl sėdės prie suskilusios geldos.

Ir dar: Kaip moko Istorija, iš kurios niekas nesimoko, pergalės atveju opoziciniams intelektualams neverta tikėtis nei postų, nei padėties. To niekada nebūna, nes nebūna niekada. Tikrai taip, intelektualai pradeda revoliucijas, kurias įvykdo pažiūrų platumu nepasižymintys fanatiški idealistai, tačiau naujon valdžion prasibruka kaip visados – tik niekšai. Labai ir net labai dėl to liūdna, tačiau tai yra istorinis dėsnis nulemtas žmogiškosios prigimties. Todėl reikia mąstyti strategiškai ir veikti taktiškai taip, kad į valdžią ateitų kuo mažiau didelių niekšų ir kuo daugiau mažų ;-)

Žinutė FB: https://www.facebook.com/algis.dziugys.1/posts/1594398974684634

P.S. Kadangi daug kam užkliuvo paskutinis sakinys apie mažus niekšus, tai perspėju, kad to sakinio gale buvo padėtas ženklas ";-)", kuris, matyt, ne visų yra teisingai suprantamas. Todėl primenu, kad jis reiškia ironiją, t.y. mano paties pasišaipymą iš tokios minties. Vėliau pasvarstysime ir apie niekšus valdžioje.

2024-03-24

Kiti skaitiniai:

*) Urėdai gatvėse arba politinė deklaracija dėl šliaužiančios kontrrevoliucijos.

*) Įdomioji diletantologija ir valdančiųjų kaitos ciklai.

*) Ženklai iš 1999 metų.