Jau kelinti metai nemaloniai stebina Europos Sąjungos energetikos politika. Mano kuklia nuomone, nevykusi, ydinga ir isteriškai nenuosekli ES energetikos politika buvo ir tebėra viena pagrindinių karo Ukrainoje priežasčių. Įtarinėjau slaptus suokalbius tarp pramoninkų, finansininkų ir politikų. Tačiau tiesa pasirodė kur kas paprastesnė: nuo 2019 metų ES energetikos politikai vadovauja energetikos komisarė, kuri pagal savo išsilavinimą yra istorikė-politologė Kadri Simson.
1. DILENTOLOGIJOS METMENYS
Kovidas nebuvo pati didžiausia šio tūkstantmečio pandemija, nes ją lenkia daug pavojingesnė infantilaus inkliuzyvinio diletantizmo pandemija. Pandemija, kuri prasidėjo gerokai anksčiau prieš kovidą ir dabar apėmus išskirtinai tik Vakarų demokratijos valstybes. Diletantizmo pandemijos metu principas "kiekviena virėja gali valdyti valstybę" buvo ne tik pilnai įgyvendintas, bet net ir kūrybingai išplėtotas: "bet kas gali valdyti bet ką".
Kad būti vyriausybės vadovu pakanka žemesnio intelekto nei vidutinis, tas jau seniai tapo norma ir buvo sėkmingai įrodyta vos ne visose Vakarų valstybėse tokiais ryškiais alternatyviai protingų pavyzdžiais kaip Baidenas ar ištisa virtine Britanijos premjerų pradedant Tony Bleiru ir baigiant Džonsonu su Truss. Prancūzija taip pat garsėja prezidentais - profesionaliais juokdariais pradedant nuo Fransua Olando. Karaliai neatsilieka ir tarp jų lyderiauja Karolis Trys Pagaliukai. Dėl karalių, tai tas kažkiek suprantama ir priimtina, nes istorijoje buvo daugybė pavyzdžių, kai dėl silpnapročio valdovo valstybė nesugriūdavo, nes už valdovą valdydavo ministrai protingi, gabūs ir savo srities žinovai. Tačiau dabartinė diletantizmo pandemija pasižymi tuo, kad veiklūs ir agresyvūs, tačiau infantilūs diletantai, tapę vadovais, savo patarėjais bei padėjėjais pasiskiria sau ištikimus padlaižius ir būtinai kvailesnius už save, kuo ypač pasižymėjo Lizos Truss vyriausybė. Net jei diletantas kaip koks GPT pramokęs atkartoti protingas frazes, jį vis tiek galima atpažinti pagal tai kokius padėjėjus ir patarėjus jis susirenka. Taip atsiranda dar vienas diletantizmo pandemijos išskirtinis bruožas - inkliuzyvumas arba DEIA (Diversity, Equity, Inclusion and Accessibility - DEIA), t.y., kad valdininkai ir politikai galėtų apsistatyti kvailesniais už save padlaižiais, yra sugalvojami atrankos į pareigas kriterijai visiškai nesusiję su profesiniu atitikimui į tą postą - atrenkama tai pagal odos spalvą, tai pagal lytį ar pamišimo lygį, tačiau tik ne pagal protą, atsakingumą ir sugebėjimą tinkamai atlikti pareigas. O kad surinkta komanda neišsiskirtų savo kvailumu tarp kitų, tai šis inkliuzyvumo principas primetamas visiems.
Protingas žmogus karjeros laiptais kyla dėka savo atitikimo profesiniams reikalavimas. Diletantas gali pakilti aukštyn tik dėka pažinčių ir tokių savo psichikos savybių kaip agresyvumas, psichopatija, patologinis siekis dominuoti, fanatizmas, šizofrenija, paranoja ir panašiai. Savikritikos nėra, logika šlubuoja, istorinės atminties nėra, labiau paklūsta hormonams nei protui ir todėl pasižymi išskirtiniu sugebėjimu nenumatyti savo veiksmų pasekmių ir nepastebėti akivaizdžių sąsajų tarp reiškinių. Tokie žmonės mąsto ne priežasties ir pasekmės santykiais, o jausmais ir emociniais pojūčiais. „Kas ryšku, tas ir svarbu“, o klausimai „kodėl“ ir „prie ko tai prives“ visai nekeliami. Tačiau visa tai tik padeda jiems fanatiškai siekti savo tikslų lipant per kitų galvas ir nepaisant aukų.
Išskirtinė valdžion besibrukančių diletantų savybė yra sugebėjimas apsimesti ir mėgdžioti. Jie nėra labai apsiskaitę, tačiau daug girdėję, o savo profesinės patirties ir idėjų trūkumą kompensuoja mėgdžiodami sėkmingų žmonių elgesį. Ir būtinai stengiasi užsiropšti karjeros laiptais kuo aukščiau, kad jų žemas kompetencijos lygis būtų jau nepastebimas.
Taip valdžioje atsiduria nesubrendusios, bet labai jausmingos, agresyvios ir veiklios vidutinybės, kurios tampa įtakingomis, net jei sudaro mažumą. Užtenka, kad komandoje būtų 10-15 % tokių ir jie jau diktuoja sąlygas visiems likusiems. Retais atvejais tarp jų gali pasitaikyti labai geri vykdytojai, jei duoti jiems aiškų planą, o šalia pristatai prievaizdą su bizūnu. Tačiau didžiausia vidutinybių bėda yra trūkumas idėjų ir ypač strateginių. Net jei tarp jų pasitaiko gerų taktikų, jiems vis tiek trūksta strateginio mąstymo ir todėl tokių diletantiškų komandų taktinis blaškymasis virsta nenumaldomu artėjimu prie katastrofos.
Todėl nenuostabu, kad dabartinės vyriausybės panašios į neatsakingus darželinukus prie lėktuvo vairalazdės, kai net įjungtas autopilotas nebeišgelbės nuo katastrofos. Ir neaišku ar pavyks išvengti bėdos, nes tuos agresyvius diletantus (liaudiškai "durnius") į valdžią dažniausiai atveda tie kas šešėlyje slepiasi, ir kurie tikisi, kad galėsią juos valdyti kaip panorėsią. Tačiau šešėliniai pamiršo pamokas iš Istorijos, kad tai įmanoma tik iki tam tikro laiko, nes kai durnių % valdininkijoje viršija kritinį %, tai jie atsimuša nuo rankų ir pradeda veikti savarankiškai tuo pačiu nepamiršdami atsikratyti savo buvusių šeimininkų. Dabartės matome, kaip išsipildė JAV politiko Z. Bžežinskio perspėjimas aštuntame dešimtmetyje, kad didžiausią pavojų pasauliniam saugumui kelia pseudo-inteligentija ir politikai be atsakomybės. Taip ir įvyko, pasaulio galybių kovoje už pasaulinę hegemoniją kol kas laimi diletantizmas, kuriam ideologiją parūpina rėksminga pseudo-intelengentija.
Tačiau nesitikėjau, kad pandeminio diletantizmo užkratas jau yra įsimetęs į mūsų technologinės civilizacijos gyvavimo pagrindą - energetiką. Europos Sąjungos komisarė istorikė energetikai nėra vienintelis atvejis. Pavyzdžiui, Claire Coutinho, neturinti jokio ankstesnio įrašo apie savo veiklą energetikoje, vadovauja Jungtinės Karalystės energetikai, karštligiškai besiblaškančiai Žaliojo kurso spąstuose. Tik nereikia pasakų, kad valstybės energetikos politikai gali vadovauti eilinis politikierius, nes kaip ir kitose srityse jis tik perskirto pinigus, ir to patvirtinimui yra daug gerų pavyzdžių. Nereikia, nes energetika yra išskirtinė sritis, kurios valdymui nepakanka vien administracinių gebėjimų skirstyti pinigus, ir iš pažiūros mažytė klaidelė energetikos strategijos krypties pasirinkime gali lemti valstybės žlugimą. Tiesą pasakius, tiek ES, tiek JK nuosekliai link to ir eina, nes panašu, kad sprendimai priimami pagal mėnulio fazes ir saulės aktyvumą, o ne pagal sveiką protą. Kartais pradedu manyti, verčiau energetikai vadovautų korumpuotas vagis, kad tik energetikoje nusimanytų, nei sąžiningas neišmanėlis. Vagis tokiame poste tikrai yra blogis, bet mažesnis, nes jis bent pasistengs, kad tinkamai veiktų jo neteisėtų pajamų šaltinis šalies energetika. O sąžiningas neišmanėlis tik patvirtins taisyklę, kad "gerais norais kelias į pragarą grįstas", nes neišmanėliui visi norai jo galvelėje yra "geri".
2. VALDŽIOS KAITOS DĖSNINGUMŲ JUODRAŠTINIAI METMENYS
Vienintelė paguoda, kad valdančiųjų arba kitaip valduomenės (sąvoka apjungia politinį elitą, valdininkiją, jėgos struktūras, teismus, žiniasklaidą bei medijas ir už jų stovinčius įtakingus verslininkus) kvailėjimas yra dėsningas cikliškas procesas, kuris kartojasi kas 60-100 metų. Nesvarbu kokiu būdu (revoliucija, perversmas, demokratiniai rinkimai, karas su visu pasauliu ar pilietinis karas ir pan.) valdžioje įsitvirtino valdančiųjų grupuotė, bet jei joje valdžia sekančioje kartoje perduodama savo pačių palikuonims, o socialiniai liftai valdančiųjų "kraujo atšviežinimui" užtverti, tai valdantieji išsigimsta per 3-5 kartas pradžioje buvę veiklieji bei valingieji yra pakeičiami bevaliais veiklos imitatoriais. Laikui bėgant apačių noras prasibrukti aukštyn socialiniais laiptais auga, o viršūnių valia atsilaikyti apačių spaudimui silpsta ir visuomenė atsiduria padėtyje, kuri taikliausiai apibūdinama komunizmo klasikų: "apačios jau nebenori toliau taip gyventi, o viršūnės jau nebeišgali toliau taip valdyti". Kai apačių spaudimas viršija viršūnių sugebėjimą priešintis, senoji valduomenė pradedama keisti naująja. Ir ciklas vėl prasideda nuo pradžios: "Slibinas mirė! Tegyvuoja slibinas!".
Juodraštinės pastabos apie valduomenės kaitos dėsningumus:
*) Viena pagrindinių priežasčių valdžios išsigimimui yra biologinė - tai mūsų prigimtinis instinktas sudaryti kuo geresnes sąlygas savo palikuonims. O kas gali būti geriau, nei valdžios perdavimas palikuonims.
Antra priežastis geras gyvenimas. Valduomenė gyvena geriau ir sočiau nei likusieji, geriau gydomi ir todėl didesnė dalis jų vaikų išgyvena. Todėl tarp jų palikuonių vis daugiau silpnų ir kūnu, ir psichika, ir valia.
Trečia priežastis yra valduomenės psichopatiškumo mažėjimas sulig kiekviena nauja karta. Kaip taisyklė, valdžią užgrobusioje grupuotėje yra labai didelė dalis psichopatų, kurie nesiterlioja su savo priešininkais ir negailestingai juos naikina. Vėliau dėl tarpusavio kovos psichopatų apmažėja, tačiau pirmoje valdžios kartoje jų išlieka vis dar pakankamai daug. O štai kiekvienoje naujoje kartoje psichopatų dalis sumažėja iki normalaus lygio ir valdžios sugebėjimas be skrupulų naikinti opoziciją slopsta.
Tokiu būdu valduomenės viduje nustoja galioti atranka pagal sugebėjimus ir jei valdančiojo elito pirmoji karta buvo alkana, veikli, agresyvi, ambicinga ir protinga, tai kiekviena sekanti karta vis sotesnė, glebnesnė ir kvailesnė, kol galų gale visiškai praranda ir gebėjimą, ir norą valdyti bei nešti nors kažkokią naudą visuomenei, t.y. virsta visuomeniniais parazitais. Be to, aukštuomenės potraukis plėsti savo galią tarpusavio vedybomis dažnai atveda į jų palikuonių fizinį, psichinį ar protinį apsigimimą. Mes jau įpratę, kad tėvų ar senelių politinė galia į aukščiausius valdžios postus prastumia puskvailius sūnelius ar anūkėlius, kurių prigimtinis kvailumas pridengiamas atitinkama propaganda. Neretas atvejis, kai į valdžią tiesiog išspaudžiamos atžalos su akivaizdžiais apsigimimo požymiais (pvz., veido kreivumas, kūno disharmonija ir pan.), ko jau nepaslėpsi ir kas atstumia rinkėjus ar rėmėjus net pasąmoniniame lygyje.
Taip sulig kiekviena nauja karta valduomenė vis labiau ir labiau silpsta.
*) Ne visada valdžia degraduoja taip akivaizdžiai ir atvirai, kaip, pavyzdžiui, dabar matome JK (Karolis Trys Pagaliukai + R. Sunakas ir jo vadovaujama vyriausybė) ar JAV (Dž. Baidenas su visa savo komanda). Kartais valdžia gali iš šalies atrodyti tvirta, bet lėtai degraduoti užkulisiuose ir sugriūti staiga, kaip atsitiko su Sovietų imperija.
*) Labai paplitusi nuomonė, kad kvailėja tik ta valdančiųjų dalis, kuri yra matoma, ir tuo pačiu tikima, kad už jų šešėlyje slepiasi tikrieji valdantieji - protingi ir išmintingi. Manoma, kad tie esantys valdžios šešėlyje tyčia į šviesą išstumia profesionalius diletantus, kad lengvai manipuliuodami diletantiška valdžia, galėtų ramiai tvarkytis savo tamsius darbelius, o liaudies pyktis išsilietų ant tų kvailelių. Tai klaidingas supratimas, nes istorija to nepatvirtina. Socialiniai liftai yra tie patys tiek viešai matomiems valdantiesiems, tiek pasislėpusiems šešėlyje. Puskvailiai diletantai prasibruka į viešąją valdžią tik todėl, kad protingų pradeda trūkti net ir šešėlyje. Negana to, siekdami paslėpti savo kvailumą, diletantai stengiasi sunaikinti juos supančius protingesnius ir ateina laikas, kai jie atsisuka ir prieš šešėlyje pasislėpusius savo šeimininkus.
Iliuzija, kad revoliucijos metu revoliucionieriai yra valdomi iš už užkulisių protingų, klastingų ir paslaptingų veikėjų, atsiranda todėl, kad valdžios stabilumo laikotarpyje dideli pinigai ir slaptos sąjungos išties turi didelę įtaką politikai. Tačiau valduomenės degradacijos metu pinigų įtaka sumažėja, nes esant nestabilumui minia pradeda klausyti labiau tų kas garsiau ir įtaigiau šneka, kuriuos darosi vis sunkiau ir sunkiau suvaldyti, nes dėka savo įtakos miniai rėksniai įgauna minios paramą.
Taigi, paskutiniame degradacijos etape išglebusios valduomenės bevalius diletantus pradeda keisti nauji diletantai, tačiau jau agresyvūs demagogai ir populistai, o kai jų dalis valduomenėje pasiekia 10-15% nuo visuomeniškai aktyvių žmonių, tai jie pradeda dominuoti ir diktuoti sąlygas visiems likusiems. Tai vienas svarbiausių požymių, kad senoji valduomenė tuoj tuoj bus pradedama keisti naująja, kuriai kelią ir pramuš tie patys naujieji agresyvūs diletantai.
*) Kitas panašiu metu pasirodantis požymis, tai beprasidedąs senosios valduomenės ideologijos paniekinimas ir tuo pačiu iškylanti naujoji ideologija, kurią pagimdo pseudo-inteligentija (pseudo-filosofai), kurios išskirtinis požymis yra mąstymo ribotumas. Nors ribotas mąstymas gali pasiūlyti tik iki vulgarumo supaprastintą ideologiją, tačiau būtent dėl to jos paprastumo ir tariamo visko paaiškinamumo ji yra labai priimtina valdžioje atsidūrusioms vidutinybėms. Todėl agresyvieji diletantai labai greitai pasigauna naująją ideologiją ir tampa jos sekėjais, nes ji padeda jiems įsitvirtinti valdžioje, t.y. pagrįsti savo išskirtinumą, pateisinti jų pačių agresyvumą ir pašalinti konkurentus. Kadangi naujoji ideologija yra besiformuojančio naujojo elito pagrindas, tai kai tik senojoje valduomenėje įsitvirtinę agresyvieji diletantai priima naująją ideologiją, tai tada naujasis elitas, pasinaudodamas valdžioje esančiais savo ideologijos sekėjais, pradeda keisti senąją valdžią. Kaip taisyklė, kai tik naujasis elitas įsitvirtina valdžioje, tai tada jai padėję agresyvieji diletantai yra pašalinami iš valdžios.
*) Taigi, būsimajam senosios valdžios nušalinimui, stiprėjantis naujasis elitas sukuria ir visuomenei primeta pseudo-inteligentų sukurtą naująją ideologiją. Ji dažniausiai gali būti paremta siekimu visuotinės lygybės ar tvirtos rankos tvarkai atstatyti arba gyventojų gąsdinimu "visi greitai ir baisiai mirsime", t.y. pasaulio pabaiga. Gąsdinimo ideologijų varančioji idėja, kad jei paliksim po senovei, tai visi mirsime arba atsidursime pragare ir todėl neturi teisės gyventi tie, kurie mano kitaip. Tačiau nauja ideologija, kiek bežadėtų šviesios ateities, galų gale tampa tik priedanga naujiems valdantiesiems įsitvirtinti valdžioje. Su laiku iš pradinės ideologijos lieka tik žodinis apvalkalas, o pagrindinė idėja privedama iki kraštutinumo ir paverčiama savo priešingybe.
Naujoji ideologija leidžia ne tik sutelkti savo šalininkus, bet taip pat "teisėtai" apkaltinti senuosius valdančių kadrus nelojalumu arba net kenkimu naujajai valdžiai ir nušalinti nuo valstybės ir visuomenės valdymo. Būdai, kuriais siekiama pašalinti senąjį elitą priklauso nuo naujos ideologijos: jei ji leidžia palikt be pragyvenimo - išmeta iš darbo, sužlugdo verslą ir pan.; jei leidžia ištremti - ištremiama; o numato, kad galima žudyti - tai senasis elitas būtinai bus išžudomas.
O štai pajėgumai naujai valdžiai imtis teroro prieš savo priešininkus priklauso nuo naujosios ideologijos adeptų fanatizmo. Kuo fanatiškesni naujos ideologijos nešėjai, tuo radikalesni jų siekiai, tuo mažiau polinkio kompromisams, tuo žiauriau susidorojama su savo priešininkais ir tuo kruvinesni naujos valdžios vidiniai karai.
*) Pseudo-inteligentija. Kaip jau minėjome, naujam elitui naująją ideologiją kuria pseudo-inteligentai. "Pseudo-" todėl, kad jie neturi inteligentijai privalomų gilaus supratimo ir plataus požiūrio, t.y. neturi 1) gero istorijos žinojimo, 2) supratimo, kad žmonės yra įvairūs ir turi savo tikslų, 3) sugebėjimo reiškinius apžvelgti iš visų pusių, 4) sugebėjimo susieti daugelį reiškinių, 5) kritinio mąstymo ir sugebėjimo pastebėti bei suvokti prieštaravimus savo bei kitų mintyse, 6) ir sugebėjimo pripažinti savo klaidas. Be šių savybių neįmanomas analitinis ir strateginis mąstymas. Kadangi jų žinios skurdžios, tai ir mąstymas jų siauras, o jei dar ir psichika iškrypus, tai ir mintys jų dvokia. Tačiau pseudo-inteligentija dėka savo agresyvumo, rėksmingumo ir įžūlumo sugeba apsimeti inteligentais ir primesti savo supratimą visuomenei. Pseudo-inteligentų trumparegiškumas ir siauras požiūris jiems tame tik padeda. Jie vikriai žongliruoja aklai išmoktais madingais "protingais" žodžiais, žarstosi įžymybių citatomis, kuria naujadarus ir keičia žodžių prasmes. Į viską reaguoja tik jausmais ir pagal asmeninį egoizmą, o atsisėsti ir ramiai apsvarstyti visas galimybes jiems yra nepriimtina.
Išskirtinė pseudo-inteligentijos savybė yra nesugebėjimas kurti, tačiau ji turi begalinę ambiciją jaustis kūrėjais. Jie šventai įsitikinę, kad kombinatorinis svetimų minčių perdėliojimas, kompiliacija, išdarkymas ar vagystė ir yra tikra kūryba. Todėl jų "kūrybinė" veikla yra nesibaigiantis mėgdžiojimas, vaipymasis ir darkymasis.
*) Valdininkija (biurokratinė valstybės valdymo sistema). Kaip taisyklė, revoliucijų metu yra sunaikinamas buvęs valstybės valdymo aparatas, visiškai nušalinant ankstesnius valdininkus ar vos ne fiziškai juos išnaikinant. Šalies valdymą perima valdžią užgrobusi grupuotė, kuri valdo tiesiogiai. Tačiau silpstant valdžią užgrobusios grupuotės veiklumui ir sugebėjimui tiesiogiai valdyti, valdininkija po truputį atkuriama. Paskutiniame ciklo etape, kai valdantieji jau visai išglemba, tai valdininkija išbujoja tiek, kad visiškai perima valdžią, pačios valdininkijos egzistavimas tampa savitiksliu, t.y. jos interesai tampa viršesniais už valdančiosios grupės, o pati valdininkija tampa visuomeniniu parazitu. Tam, kad pridengtų savo parazitizmą ir pateisintų savo egzistavimą, valdininkija ideologizuoja savo veiklą. Nesvarbu kokia partija laimi rinkimus, nesvarbu kas ministras pirmininkas, nesvarbu kas išrenkamas prezidentu, nes valstybės valdymo valdininkija vistiek realizuoja tą ideologiją, kuri tuo metu būna vyraujanti tarp valdininkų.
Tą mes galėjome matyti, kaip JAV biurokratinė sistema visiškai sabotavo savo šalies prezidento D. Trump'o pastangas reformuoti JAV vidaus ir užsienio politiką 2017-2020 metais.
*) Išorės priešai. Naujoji valdžia būtinai suranda išorės priešą ir būtinai ideologiškai priešišką, kas dar labiau sutelkia šalininkus ir suteikia papildomus pateisinimus vidaus priešų naikinimui.
*) Tikėtina, dėsningumas apie valdančiųjų kaitos ciklus tinka tik didelėms ir/arba nepriklausomoms šalims, nes valduomenę mažose šalyse labiau nulemia dideli kaimynai, nei vidiniai procesai pačioje šalyje.
*) Pavyzdžiai, kaip vyko ir vyksta valdžios kaitos ciklai:
JAV. Stebėkime, kaip keitėsi valdančiųjų grupuotės kartu su valdžios ideologija:
- 1780-ieji metais karas dėl nepriklausomybės.
- 1860-ieji - pilietinis karas ir vergovės panaikinimas.
- 1950-ieji - makartizmo, kaip komunizmo antipodo ideologija ir iš valduomenės tarpo iššluojami bent kiek pritariantys socializmo ar komunizmo idėjoms.
- Ir dabar apie 2020-ousius įsivyrauja nauja valduomenė su sava ideologija priešinga makartizmui.
Nesunku pastebėti aukščiau minėtą 60-100 metų ciklą. O dabar belieka stebėti kaip ir kuo baigsis JAV dabartinis ciklas.
Kitas pavyzdys yra Rusija. Bolševikų Sovietų imperija irgi gyvavo tik kiek ilgiau nei 70 metų ir sugriuvo tik dėl visiškos valdžios degradacijos, kurios ryškiausia išraiška buvo viens už kitą didesnės menkystos M. Gorbačiovas ir B. Jelcinas. Ir ačiū dievams, mes tuo pasinaudojome.
Tačiau 2000-taisiais Rusijos imperija atgijo kaip naujoji V. Putino Rusija su korporatyvinio kapitalizmo ideologija. Jei teorija apie valduomenės išsigimimą per 3-4 kartas yra teisinga ir jei Rusija nebus nugalėta jėga, tai Putino komanda gali išsilaikyti valdžioje dar bent 30-40 metų, t.y. rusai dar ilgai rems Putino ideologiją. Tai paaiškina, kodėl Putino valdžia kol kas taip tvirtai laikosi, nepaisant karų, tarptautinės izoliacijos ir sankcijų. Jei Rusijos izoliavimo politika nepasikeis iš esmės, tai vargu ar galima tikėtis, kad artimiausiu V. Putinas ar jo įpėdiniai bus nuversti iš vidaus. Tai, panašu į Hitlerio Vokietijos ar Napoleono Prancūzijos atvejus, kad kol nebuvo nugalėti karu, vokiečiai ir prancūzai iki pačio galo išliko ištikimi savo vadams ir jų ideologijoms, nepaisant visų karo aukų ir sukeltų sunkumų, nes abiem atvejais tuometinė valdžia buvo dar tik kaitos ciklo viduryje.
Trečias pavyzdys Europa. Jei ciklo metu dėl valdančiųjų kvailumo ir verslo godumo apnaikinama visuomenės vidurinioji klasė, tai anot Emmanuel'io Todd'o, tokią suskaldytą visuomenę, kurioje yra tik arba labai turtingi, arba vargšai, gali valdyti tik diktatoriai arba tik juokdariai. Tai tiesus kelias link fašizmo, nes tada arba diktatorius visuomenę kietai laiko gniaužtuose, kaip Fransiskas Frankas ar Adolfas Hitleris, arba juokdarys, toks kaip Nikola Sarkozi (E. Todd'as laikė jį klounu), visuomenę laiko mele ir apgaulingoje virtualioje tikrovėje. Tokią suskaldytą visuomenę, valdomą diktatoriaus arba juokdario, labai lengva nukreipti prieš kurį nors kitą kaip priešą, nes tai išsprendžia vidines problemas. Šiuo metu Vakarų Europoje tai ir vyksta. Kai 2014 metais Ukrainoje prasidėjo Maidanas, E. Todd'as pasakė, kad "Europa Ukrainoje ieško savo mirties". Tada jo dar niekas nesuprato, bet dabar tai jau akivaizdu: ciklas prasidėjęs po antro pasaulinio karo jau eina į pabaigą ir nors diktatorių dar nematyti, bet profesionalūs juokdariai ir diletantai jau sėdi valdžioje savo vietose.
Atskirai nagrinėtinas atvejis yra Izraelis - nors ir nedidelė valstybė, bet pakankamai nepriklausoma, kad jai tiktų aptariamas dėsningumas. Izraelis susikūrė daugiau nei prieš 70 metų, todėl dabar pats laikas pasikeisti valdančiajai ideologijai ir ją atstovaujančiai valduomenei. Arba vėl išnykti.
O kas laukia Kinijos ir Indijos, juk jų ciklai irgi artėja į pabaigą? Apie tai kitą kartą. Avansu, tik prisiminsime, kad dėl ilgos istorinės patirties ir kitų ypatybių, Kinijos didysis ciklas yra 300-400 metų, kai su stebėtinu atkaklumu kinai kas 300-400 metų visiškai išnaikina savo valduomenę ir pradeda ją kurti is naujo. Šitas Kinijos didysis ciklas prasidėjęs prieš 70 metų, tačiau nebūčiau tikras, kad dabartinis Kinijos valdantysis elitas, t.y. Kinijos komunistų partija išsilaikys artimiausią dešimtmetį. Indijos valdančiojo elito likimas irgi neaiškus, nes jis labai susiskaidęs.
Nuotraukoje Kadri Simson:
2023-09-27
Kiti skaitiniai:
No comments:
Post a Comment