Žmonijos istorija yra pats brangiausias ir kruviniausias socialinis eksperimentas, kurį žmonija atlieka pati su savimi, bet kurio pamokų taip ir neišmoksta.
Trigubo Aljanso karas (1864-1870), dar vadinamas Paragvajaus karu bei Didžiuoju Karu – didžiausias ir daugiausiai aukų pareikalavęs tarpvalstybinis karas Pietų Amerikos istorijoje. Nepasakosiu apie jį patį, o jei kam įdomu - Internete informacijos apie tai pakankamai.
Svarbiau kitkas. Po nepriklausomybės paskelbimo 1811 metais Paragvajaus vadovybė stengėsi sukurti savarankišką, autonominę ekonomiką. Nuo 1844 m. šalį valdę tėvas ir sūnus Lopezai įvedė griežtą valdžios centralizaciją. Tas padėjo sparčiai vystytis šalies pramonei, tačiau sustabdė pilietinės visuomenės plėtrą.
1864 metais prasidėjo karas su kaimynais, kurį Paragvajus visiškai pralaimėjo. Paragvajus prarado beveik pusę žemių. Didžioji šalies gyventojų dalis žuvo. Žuvo beveik 90 % Paragvajaus vyrų. Suniokoti ištisi kaimai ir miestai, žemė išparduota, sunaikinta pramonė ir infrastruktūra, o žemės ūkio produkcijos užteko tik prasimaitinimui. Tai lėmė Paragvajaus ekonominį ir socialinį atsilikimą, tebejaučiamą ir dabar. Visos kare dalyvavusios šalys prasiskolino. Dėl karo kilo ekonominė krizė Brazilijoje, privedusi prie imperijos žlugimo.
Iki šiol karas vertinamas prieštaringai - ypač Paragvajuje, kur jis suvokiamas arba kaip drąsus mažos tautos bandymas ginti savo teises iki galo, arba kaip savižudiškas ir beprasmiškas bandymas įrodyti savo teisybę dėl to paaukojant visą tautą.
Mano nuomonė kiek kitokia. Kai pilies gynėjai nusprendžia verčiau žūti nei pasiduoti ir su savimi prigriebt kuo daugiau priešų - tai didvyriškumas, kuris priverčia priešą susimąstyti, ar verta su tokia tauta toliau kariauti. Žuvusius pilies gynėjus tauta prisimins ir bus dėkingi visiems laikams, jų vaikus išaugins ir iškels į patį tautos viršų, o žuvusių didvyriškumas įkvėps ateities kartas. Tačiau kai nusprendžia taip pasielgti visa tauta - tai jau kvailystė, dėl ko dažniausiai kalti būna tautą valdantys psichopatai, kurių veiksmai ir politika priveda iki karo, kurio buvo galima išvengti. Lopezas Paragvajuje ir Hitleris Vokietijoje nėra vieninteliai pavyzdžiai, kai savižudžių valdovų ir jų rėmėjų psichopatiškos ambicijos iškeliamos aukščiau tautos likimo.
Nors yra ir ne taip tragiškai pasibaigę karai, bet net ir tie vertinami prieštaringai. Pavyzdžiui, ką suomiai mano 1939 metų karą? Juk karą pralaimėjo ir prarado žemes bei dalį suvereniteto. Ar dabartiniai suomiai turi atsakymą, kokiame konflikto etape reikėjo sustoti?
Beje, mes savo istorijoje irgi turime pamokų, kurių iki galo nesuvokiame. Pavyzdžiui, ar turime vienareikšmišką atsakymą į klausimą: ar reikėjo, nepaisant visų aplinkybių, nesudaryti paliaubų su lenkais 1920 metais ir toliau tęsti karą dėl Vilniaus? Ar reikėjo pasipriešinti sovietų įsiveržimui 1940 metais?
Taigi, ar galime klausti taip: dėl kokio tikslo tautai reikia pasiaukoti ir iki kiek? Kokia pasiaukojimo nauda ir kam?
Koks jūsų atsakymai?
Žemiau paveikslas "Paragvajietė" tapytas Juan Manuel Blanes 1879 metais (1 pav.). Paveikslo simbolizme sudėta daugiau prasmės nei vien mūšio lauke liūdinti moteris. Paveikslas susišaukia su Eženo Delakrua paveikslu "Laisvė barikadose" (1 pav.). Bet apie tai irgi gal kitą kartą.
Šis tekstas FB: https://www.facebook.com/algis.dziugys.1/posts/1823023781822151
2025-03-03
Kiti skaitiniai:
No comments:
Post a Comment