"Karingiausieji" sėdi foteliuose, o ne apkasuose.
Tęsiam apie kolektyvinę neapykantą. Ankstesnėje žinutėje [1] buvo papasakota, kad kolektyvinė neapykanta, nukreipta į abstrakčias grupes ar institucijas, suteikia neapykantą skatinantiems žmonėms stiprią motyvaciją ir net prasmę gyvenimui.
Dabar apie tuos žmones, kurstančius kolektyvinę neapykantą.
Psichologų atliktas tyrimas parodė, kad kolektyvinė neapykanta, nukreipta į abstrakčias grupes ar institucijas, skirtingai nei asmeninė neapykanta, nukreipta į atskirus žmones (pvz., gimines ar kaimynus), suteikia stiprią motyvaciją ir prasmę gyvenimui. Manau, kad tai vienas svarbiausių psichologinių tyrimų per pastaruosius dešimtmečius.
Tai duoda peno tam tikroms mintims. Neapykanta konkrečiam asmeniui atima laiką ir jėgas, todėl yra energetiškai nuostolinga. Tačiau jei grupė žmonių kažko neapkenčia, tai tuom galima pasinaudoti ir iš to ne tik pasipelnyti, bet ir pasisemti jėgų savo egzistencijai. Turbūt per pastaruosius metus daugelis pastebėjote, kad yra tokių žmonių, kurie negali ramiai gyventi jei aplinkui netvyro neapykanta. Jų gyvenimas netenka prasmės jei nėra galimybės neapkęsti nors ko nors. Tai tokie "energetiniai vampyrai", kurie semiasi jėgų iš kitų žmonių neapykantos kam nors.
Jiems nebūtina patiems neapkęsti, jiems pakanka kitus žmones įtikinti, kad yra priešas ir būtina jo neapkęsti. Jie maitinasi ne iš paties neapykantos objekto, o iš tos energijos, kurią neapykantoje generuoja kiti žmonės. Jie nuolatos ieško grėsmių ir priešų, skatina neapykantą, o karas jiems suteikia gyvenimo pilnatvę. Jie provokuoja grėsmes ir neapykantos sukeltoje isterikozėje* jie jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Jei jums atrodo, kad tokių žmonių yra, tai tas nebūtinai yra jūsų pačių išsigalvojimas.
Taigi, labai trumpai apie tyrimus, kurie atskleidė kaip kolektyvinė neapykanta tampa akstinu veikti, sumažina grėsmės baimę ir net suteikia prasmę gyvenimui.
