Žmonijos paskirtis (pasakėčia)

Prieš milijardus metų Žemės atmosferoje buvo milžiniški kiekiai anglies dvideginio (CO2), kuriuo maitinosi neseniai Žemės Motinos pagimdyta gyvybė. Pirmieji gyvieji organizmai dauginosi, iš anglies dvideginio imdami anglį ir į atmosferą išmesdami deguonį (O2). Anglis negrįžo atgal į atmosferą - sukaupta anglis nusėdo pelkėse ir vandenynuose, kur ir susikaupė akmens anglies, naftos ir kalkakmenio klodais.

Kai anglies dvideginio dalis atmosferoje sumažėjo iki pavojingos ribos, žemės paviršiuje gyvybei reikalingų mineralinių medžiagų beveik neliko ir gyvybė pradėjo dusti. Žemė Motina ėmės karštligiškai ieškoti išeities. Sukūrė gyvūnus, naudojančius atmosferos deguonį ir atgal į atmosferą išmetantiems anglies dvideginį, tačiau padėtis nepagerėjo. Augalai ir toliau "rijo" CO2 greičiau nei gyvūnai jį "gamino". Bet viskas pasikeitė, kai Žemės Motina sugalvojo "protingą žmogų", t.y. sutvėrimą, apdovanotą ne tik Protu, bet ir visa puokšte ydų, iš kurių bene didžiausios buvo Godumas ir Puikybė.

Tais laikais jau dauguma gyvūnų turėjo smegenis ir protą, kuriais naudodamiesi pasilengvindavo gyvenimą, eikvojo mažiau jėgų: medžiojo tiek, kad užtektų iki kitos medžioklės, valgė tiek, kad būtų sotūs. Tačiau Godumas ir Puikybė naująjį tvarinį iškart išskyrė iš kitų rūšių. Godumas žmogų užbūrė svaja, kad įmanoma susikurti tokį gyvenimą, kad visai nieko daryti nereikėtų. Tik dar truputį padirbėti, dar šiek tiek pasistengti, sukaupti pakankamai atsargų, o tada jau bus galima nieko neveikti ir mėgautis malonumais iki gyvenimo pabaigos. Visa tai vainikavo Puikybė, kad žmogus lygus dievams, kas sukūrė miražą, kad žmogus nemirtingas. O nemirtingumas reikalauja begalinių atsargų, ir tai Godumą padarė absoliučiu.

Ir naujasis tvarinys pajudėjo. Ėmėsi veikti, tvarkyti pasaulį taip, kad visiems kitiems teko pasislinkti... 

Kai žmogus užkūrė pirmąjį laužą, Žemė Motina nurimo – viskas bus gerai. Šitas sutvėrimas tikrai nenurims tol, kol neperraus žemės ir nesugrąžins išgautos anglies atgal į atmosferą, nenukas kalnų ir iškastų metalų ir mineralų nepaskleis po visą pasaulį. Kai visa tai jis įvykdys, gyvybė vėl suklestės kaip senais laikais, o tada bus galima pamąstyti ką daryti su žmogumi. O gal ir nieko daryti nereikės - Godumas ir Puikybė už Žemę Motiną tai pabaigs.

P.S. Iš liaudies kūrybos:

Kalbasi dvi planetos:

- Kažkokią ligą pasigavau, - nuplikau, visą niežti, spuogais išbėrė ir smirdėti pradėjau, - vadinasi civilizacija.

- Nieko baisaus. Nori greit pagyti, tai pasidaryk ugnikalnių terapiją su žemės drebėjimų masažu. Jei tai nepadės, tai priimk asteroido tabletę. O jei visai nieko nedarysi, tai per porą milijonų metų liga pati praeis.

Papildymas:

Džordžas Karlinas apie žmonijos tikslą (George Carlin - Saving the Planet, angliškai):

Ir tas pats išverstas rusiškai: