Idėjos Lietuvai: Kaip padidinti gimstamumą Lietuvoje ir sumažinti emigraciją (2)

"Užrašas Kauno oro uoste: Paskutinis lietuvi, prieš išskrisdamas išjunk šviesą oro uoste."

"Lenkas dėl grašio blusą į Varšuvą nuvarys, o lietuvis be 100% pelno nepajudės."

Tauta juokauja.

"Lietuviai yra karalių tauta."

Prancūzė antropologė (jau neprisimenu vardo).

Skambinama visais pavojaus varpais, kad 2080 metais Lietuvoje liks 1,65 mln žmonių. Niekai, bus dar blogiau, tai lietuvių liks tik 1,65 mln, bet žmonių bus 3 mln. Kai tik lietuvių Lietuvoje sumažės iki kritinės ribos, politikai ir verslininkai darbininkų atsiveš iš kitur, kad ir iš Kinijos, ir jokia jėga nesugebės tam pasipriešinti. Jei mūsų tiek teliks, tai bus geriausias įrodymas to, kad nebuvo ir nėra jokios politinės valios, besirūpinančios Lietuva. 

Nesu ekonomistas ar teisininkas, todėl negaliu pasiūlyti vieningos sistemos, kaip gelbėti Lietuvą nuo sunykimo. Tačiau pabandysiu apsvarstyti pagrindines, mano supratimu, priežastis, dėl kurių mažėja gimstamumas ir didėja emigracija. Jei žinai bėdos priežastis, tai gali rasti ir būdą, kaip susidoroti su ja.

Pradžioje trumpai aprašysiu idėją kaip skatinti gimstamumą. Tai svarbiausia, nes jei gimstamumas pakankamai didelis, tai emigracija yra nebaisi. Kai mūsų daug, tai mes atsilaikysime net ir tada, kai mus valdantieji bus galutinai parsidavę svetimoms valstybėms ir jų slaptoms tarnyboms, besistengiančiomis priversti mus išsilakstyti iš Lietuvos po visą pasaulį. Tačiau sąlygos skatinančios emigraciją taip pat mažina ir gimstamumą. Todėl antroje straipsnio dalyje išdėstysiu savo mintis apie pagrindinę emigracijos priežastį.

1) GIMSTAMUMAS

Anksčiau, kad ir ne vienintelė, bet viena pagrindinių priežasčių turėti vaikų - buvo gerovės užsitikrinimas senatvėje. Kuo turi daugiau vaikų, tuo daugiau galimybių senatvę pasitikti oriai. Tačiau ir anais laikais ne visi galėjo turėti vaikų, todėl jų senatvė būdavo sunki. Socialinės lygybės idėjos pagrindu buvo sugalvotos senatvės pensijos. Tačiau paprastai ten, kur buvo įvesta senatvės pensija šeimos sumažėjo, kadangi senatvės kokybė tapo priklausoma ne nuo turimų vaikų skaičiaus, bet nuo uždirbtų pinigų ir valstybei sumokėtų mokesčių. Be to, neturint vaikų yra daug lengviau uždirbti pinigus ir taip pasididinti pensiją.

Galime teigti, kad senatvės pensijų atsiradimas buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko labai sumažėjo gimstamumas. Tačiau jau nebeįmanoma atsisakyti pensijų sistemos norint padidinti gimstamumą, nes niekas nenorės atsisakyti pensijų sistemos, o ir šiais laikais darbo našumas yra jau tiek didelis, kad nėra ir būtina turėti tokį didelį didelį gimstamumą, kaip ir 19 amžiaus pabaigoje. Tai ką daryti?

Šį, iš pažiūros sudėtingą uždavinį, išspręsti labai paprasta – tereikia grąžinti aukščiau minėtą akstiną (gerovės užsitikrinimą senatvėje) turėti vaikų, bet taip, kad skatintų gimdyti stiprias ir sveikas šeimas. Pavyzdžiui, papildomai prie visų jau dabar taikomų priemonių, padaryti taip, kad kiekvieno senolio pakankamai didelė senatvės pensijos dalis priklausytų nuo to, kiek jo vaikai, o gal  ir anūkai, sumoka mokesčių Lietuvoje. Ir tada kiekvienas stengsis pagal išgales turėti kuo daugiau vaikų ir auklės juos būti dorais, darbščiais ir pareigingais. Tėvai patys rodys pavyzdį, kad mokesčius reikia mokėti, o kartu – mylėti savo tautą ir šalį ir siekti laimės čia, Lietuvoje.

Tie, kurie negali susilaukti vaikų, stengsis juos įsivaikinti. Be to, bus akstinas gimdyti vaikus anksčiau. Be to, toks gimstamumo skatinimas nepavers vaikų gimdymo verslu.

Žinoma, bankai priešinsis šitam pasiūlymui, nes jų tikslas yra palaikyti esamą padėtį, t.y. rinkti iš mūsų pinigus į pensijų fondus ir iš to užsidirbti. Ir antrą kartą iš tų pačių pinigų vėl užsidirbti juos paskolinant mūsų vaikams mokslui, būstui ir t.t.. Siūloma senatvės pensijų pertvarka atims iš bankų šį dvigubą uždarbį, nes žmonės, užuot atidėję bankuose pinigus senatvei, stengsis juos investuoti į vaikus.

Siūlau tik idėją, kuri gali būti pagrindu platesnei pertvarkai, nes vien tik šio pasiūlymo taikymas tiesmukai, neapgalvotai ir be papildomų idėjų būtų klaida. Taip pat suprantu, kad mano pasiūlymas gali žeisti jausmus tų, kurie negali ar nenori turėti vaikų, ypač turint omenyje, kad daugelis jų svariai prisideda prie visų mūsų gerovės savo pasiaukojančiu darbu ir visuomenine veikla. Bet ar turime geresnių idėjų?

Priedo pavyzdys iš istorijos, kaip galima skatinti gimstamumą, bet taip, kad tai nebūtų verslas iš vaikų: 18-19 amžiuose rusai buvo viena iš greičiausiai augančių tautų. To augimo priežastis buvo labai paprasta. Rusai gyveno bendruomenėmis, visa dirbama žemė priklausė bendruomenei, o kiekvienai šeimai tenkanti žemės dalis priklausė nuo šeimos dydžio. Gimė vaikas, žemės rėžį šeimai pridėjo. Tokiu būdu šeimai apsimokėjo turėti kuo daugiau vaikų (ne be reikalo vaikų skaičiaus (69 vaikai) pasaulio rekordas priklauso rusei). Šita istorija yra labai gera pamoka, kad galima sukurti sistemą gimstamumo skatinimo, bet taip, kad norint gauti naudą iš to būtina įdėti savo pastangų. T.y. žemė už vaikus gauta, bet ją reikia dar įdirbti ir derlių dar užauginti.

2) EMIGRACIJA

Nors ne vienintelė, bet viena iš pagrindinių priežasčių ieškoti laimės svetur - yra turtinė ir socialinė nelygybė. Sociologai jau seniai išsiaiškino, kad žmogus jaučiasi pakankamai laimingas, jei jis jaučiasi saugiai ir jo gyvenimo kokybė yra panaši, kaip ir daugumos aplinkui. Ir nesvarbu kur gyvenama - ar urvuose, ar privačiuose namuose su garažais trims automobiliams. Svarbu, kad visų galimybės yra daugiau mažiau panašios.

Didesnė turtinė nelygybė reiškia ir mažesnes galimybes santykinai neturtingiems. Todėl žmogus, turintis žymiai mažesnes galimybes nei dalis bendrapiliečių, stengsis persikelti ten, kur jo galimybės prasiplės. Ir nesvarbu, kad jis turės mažiau galimybių naujoje šalyje, palyginus su vietiniais. Svarbu, kad išvažiavusiojo galimybės prasiplės, palyginus su galimybėmis jo gimtinėje. Nesvarbu tai, kad vidutinis lietuvis jau dabar gyvena žymiai geriau nei dauguma žmonijos, bet jei nėra galimybių gyventi kaip kaimynas už tvoros, o už jūrų marių yra, tai ir važiuos už jūrų marių.

Turtinę nelygybę galima įvertinti Gini (Džini) indeksu (angliškai daugiau parašyta: https://en.wikipedia.org/wiki/Gini_coefficient). Kuo didesnė lygybė, tuo mažesnis Gini indeksas. Didžiausias galimas Gini indeksas yra lygus 100, kas reiškia, kad visi valstybės turtai ir pajamos priklauso tik vienam žmogui. Kai lygus 0, visi turi vienodai. Eurostato duomenimis (http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=ilc_di12), Lietuva yra pirma Europos Sąjungoje (antra Europoje po ES asocijuotos Serbijos) pagal turtinę nelygybę (Gini indeksas 37,9) 2015 metais. Pirmą dešimtuką sudaro varganiausios arba beveik varganos ES šalys, iš kurių dauguma - buvusios komunistinės. Lyg ir suprantama, pradinis kapitalo kaupimo etapas reikalauja kapitalą naudoti verslo plėtimui, bet ne algų mokėjimui. Tačiau mažiausių Gini indeksų dešimtuke kartu su skandinavais yra ir Slovėnija (24,5), Slovakija (23,7) bei Čekija (25,0), kurios irgi neseniai buvo komunistinės, bet kažkodėl turtinė nelygybė yra daug mažesnė. Taigi, matome, kad Lietuva pagal verslo ir valdžios godumą yra viena iš pirmaujančių šalių Europoje ir pirma Europos Sąjungoje, tai nėra ko stebėtis, kad mes pirmose gretose ir pagal emigraciją. Apie mus lietuvius sakoma, kad mes esame Šiaurės Europos italai, tačiau panašu, kad mes esame Šiaurės Europos serbai.

Kai žmogus dėl Tėvynės stengiasi, tai tikisi, kad ir Tėvynė dėl jo pasistengs. Bet jei temato, kad jo sąskaita lobsta kiti, jam kaulą numesdami, kad badu nepamirtų ir tepasidaugintų, tai meilė Tėvynei mažėja ir jokia patriotizmo propaganda nepadeda. Jei kainoms kylant atlyginimai ir galimybės savam verslui nedidėja arba didėja nežymiai, o didžiųjų verslininkų pelnai didėja dar sparčiau nei kainos (kaip ir Rusijoje), tai meilė Lietuvai tik mažės ir emigracija tik didės.

Bet yra ir antra medalio pusė. Meilės savo Tėvynei nebuvimas reiškia ir nenorą jos ginti. Jei su kaimynu nesidalini, tai nesitikėk, kad kaimynas ateis tave gelbėti bėdai ištikus. Ant to grėblio Lietuvos "elitas" lipa kaskart, kai tik atsiranda proga per visą ilgą Lietuvos istoriją. Radvilos, Čartoryskiai, Pacai, Tiškevičiai ir panašūs pralobo taip, kad tapo vieni turtingiausių Europoje. Čartoryskiai pagal vieną iš versijų apskritai buvo patys turtingiausi žmonės per visą žmonijos istoriją. O kieno kaina? Nustekentos liaudies. Todėl, kai kaimynai pradėjo galutinį Lietuvos ir Lenkijos užkariavimą, tai liaudis savo Tėvynės jau negynė, nes Tėvynė jiems buvo ponai ir liaudis nematė nė vienos priežasties, dėl ko turėtų ginti savo ponų turtus, kai anie paryžiuose leido kruvinu prakaitu liaudies uždirbtus pinigus. Kur dabar buvusių magnatų palikuonys ir turtai? Radvilų turtai – Piterio Ermitažo kolekcijoje, Tiškevičių dvarai – kitų rankose, pacais žiurkes vadina, o Gedimino palikuonių Čartoryskių išvis niekas neprisimena ir prisiminti nenori.

Kai valstybės "elitui" jo asmeninis "bizniukas" tampa svarbiau nei tauta ir valstybė, tai labai greitai nelieka nei to "elito", nei to "bizniuko". Kadangi pirmoji istorijos pamoka nebuvo išmokta, tai lietuviai gavo antrą skaudžią pamoką. Smetonos laikais turtinė nelygybė ir korupcija irgi taip iškerojo, kad rusams vėl ateinant nė vieno šūvio nebuvo paleista – skvernus pakėlęs Smetona pabėgo, išplerę generolai išdavė, o varge paskendus liaudis ir jos sūnūs kareiviai vėl buvo abejingi. Poetas Vytautas Mačernis pranašiškai rašė 1939 metais:

"Tik vienas dalykas kamuoja mane, tai vargingas ūkininko gyvenimas. Tai šuniškas gyvenimas. Jei kas nori pamatyti vargą ir tikrai nuogą gyvenimą, tai teatvyksta į kaimą. „Kad ir nemokyti esam, bet žinom, kad ponų mėšlas esame“, sako jie. Laukia kaimas karo, ar kokių permainų, nes taip skurdžiai gyventi nebegalima toliau. Kada apie rusą ar vokietį kalba, ašaras lieja, taip gailisi tų laikų, kurie praėjo. O tėvynė jiems nė galvoj, Lietuva jie vadina Kauno ponus."

Tik paskui liaudis suprato, kad užkariautojai baisūs ne tik ponams, bet ir paprastiems žmonėms, tačiau jau buvo per vėlu. Bet tai jau kita liūdna istorija.

Jei nelygybė ir toliau taip didės, tai ir dar kartą atėjus užkariautojams nebus kam ginti Lietuvos. Pabandykit įrodyti būsimo kario motinai, gyvenančiai už minimalią pardavėjos algą ir nesuprantančią kodėl vos ne viskas kainuoja brangiau nei užsieniuose, kad jos sūnus turėtų mirti už turtuolius, kurių pelnai ir turtai, kylant kainoms, išaugo daug kartų daugiau nei vidutiniai atlyginimai. Ji verčiau patars savo sūnui bėgti nuo priešų į kitą pusę ir ten kurti savo gyvenimą. Kiek lietuvių pabėgo į Vakarus, kai rusai stūmė vokiečius 1944? Manoma,kad iki pusės milijono. 

Nors istorija moko, kad iš istorijos niekas nepasimoko, vis tiek yra vilties, kad verslininkai ir juos atstovaujantys politikai susivoks, kad godumas ir didėjanti socialinė nelygybė bus jų bankroto priežastis ateityje, nes:

1) Mažės gyventojų perkamoji galia, o tai mažins ir darbo našumą, ir pelną.

2) Liaudis emigruos ir neliks kas jiems dirba ir kas perka jų gaminius.

3) Kai ateis priešas, tai nebus kas jų turtus ir vaikus gina. 

4) Arba iš visiškos nevilties kils liaudies maištai ir tada bus blogai visiems.

Ką daryti? Nežinau, nors galimų būdų yra daug. Galima privalomai nustatyti didžiausių ir mažiausių atlyginimų santykį įmonėse, galima didinti mažiausią atlyginimą, galima remti smulkųjį verslą ir kooperaciją, taip suteikiant galimybę patiems užsidirbti, galima ... Galima daug ką, bet visa tai bus beprasmiška, jei nepasikeis mūsų verslininkų ir politikų mąstysena. 

Suprantu, kad pagrindinis pagrindinis kapitalizmo dėsnis yra tai, kad prekės ir paslaugos kainuoja tiek, kiek pirkėjas dar gali už jas sumokėti, ir nei grašio mažiau, o darbuotojui alga mokama tik tokia, už kurią tas darbuotojas dar sutinka dirbti, ir nei grašio daugiau. Tačiau kitose šalyse kapitalistai sugeba apriboti savo godumą, nes į ateitį mato toliau nei "po manęs nors ir tvanas". 

Todėl jei Lietuvoje ateities planavimas tesieks tik 5-10 metų į priekį, tai asmeninis godumas vis tiek ims viršų, kad ir kokie nuostabūs pasižadėjimai bei rūstūs įstatymai būtų. Užtenka prisiminti liūdnai juokingą istoriją apie "perskaičiuota teisingai" eurą įsivedant. Tik kai mūsų galingieji pradės mąstyti strategiškai, t.y. planuoti šimtui metų į priekį, tik tada įsisąmonins, kad savo apetitus reikia apriboti ir kad, žiūrint į tolimą ateitį, valytojos darbas irgi yra vertas daugiau nei išneštos šiukšlės ir keli jai numesti grašiai. Svarbiausia yra pačių verslininkų ir politikų tarpusavio strateginis susitarimas, kurio jie laikysis kietai ir iki galo. Išmintingų ekonomistų, teisininkų ir sociologų Lietuvoje yra pakankamai, ir jei bus verslo bei valdžios tvirtas sutarimas taisyti padėtį, tai bus ir tinkamas pertvarkų planas. Nelabai tikiu, kad tai įmanoma dabar, nes panašu, kad didžiuma dabartinių politikų tarnauja ne tautai, bet tarptautinėms korporacijoms ir svetimoms valstybėms (pvz., yra tokių kaimynių svajojančių apie ištuštėjusią Lietuvą - "Pabaltijo Išmiratus"). Bet turiu pagrįstos vilties, kad ateinanti naujoji politikų karta bus jau kitokia. Taip pat nelabai tikiu, kad paprasta liaudis patys imsis veiklos ką nors keisti, nes lietuviai yra "karalių tauta", t.y patys didžiausi individualistai pasaulyje: verčiau spjaus į barzdą savai valdžiai ir išvažiuos užjūrin laimės ieškoti arba savam kiaute užsidarys, negu griebsis šakių ar eis plakatais mosuoti.

Kai pertvarkas pradės didieji verslininkai, paskui juos paseks mažesnieji ir ne dėl savo noro, bet priversti pasikeitusių aplinkybių. Bet didysis verslas ir jų veikiama valdžia tai turi pradėti ir padaryti savo noru. Tinkamas pavyzdys yra Henris Fordas, kuris savo darbininkams pradėjo mokėti dvigubai didesnius atlyginimus, nei kiti pramoninkai. Kai tie kiti pradėjo piktintis, tai Fordas atsakė klausimu "o kas pirks mano automobilius, jei darbininkai bus biedni?". Kitas pavyzdys: daugia-milijardinė ir pakankamai sėkminga kooperatinė Mondragonos korporacija (lietuviško Wikipedijos aprašo nėra, bet būtų puiku, jei kas išverstų ir paskelbtų), kurioje visuotinu darbuotojų balsavimu nustatomas santykis tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo įmonėje. Aišku, kad pačioje Mondragonos korporacijoje nėra viskas taip gerai, kaip ten paišoma, bet pati idėja atlyginimų skirtumo mažinimo yra įdomi verta apsvarstymų.

Ir dar. Visos šiandien vardinamos emigracijos priežastys: ir didelės kainos, ir maži atlyginimai, ir korupcija, ir bendruomeniškumo trūkumas, ir smulkaus verslo užspaudimas, ir profsąjungų bei kooperacijos žlugdymas, ir naujų nepriklausomų judėjimų bei partijų naikinimas, ir valstybingumo stoka, ir t.t., ir pan. yra vaisiai nokstantys ant to paties godumo medžio. Todėl bandymai sumažinti emigraciją dalinėmis priemonėmis didinant atlyginimą ar ribojant kainas nieko gero neduos, jei nepasikeis visos tautos supratimas apie godumą. Keistis reikia mums visiems, nes politikai, valdininkai ir verslininkai yra tautos atspindys. Daugelis iš mūsų sau galėtų pritaikyti posakį apie lietuvį ir 100%. Paklauskim nuoširdžiai savęs, ką mes darytume, jei staiga atsidurtume galingųjų vietoje. Ar tikrai nepasinaudotume galimybe praturtėti kitų sąskaita? Ar tikrai nebūtų "mirė slibinas, tegyvuoja slibinas"?

O nuo savęs galiu pasiūlyti vieną idėją juokais. Liūdna, bet šiais rafinuoto materializmo ir primityvaus kapitalizmo laikais geriausiai veikia tie įstatymai, kurie remiasi žmogiškosiomis silpnybėmis. Jei jau sykį verslas godus, tai ir įstatymas ribojantis godumą turėtų remtis godumu. Pavyzdžiui, įmonės mokami mokesčiai turėtų priklausyti nuo įmonėje išmokamų atlyginimų skirtumų: kuo didesni atlyginimų skirtumai, tuo didesni mokesčiai. Ką manote apie tai? :-)

O pabaigai pridėsiu, kad liaudies patarlė, kad pinigai laimės neatneša, yra iš dalies teisi. 2010 metų tyrimai rodo, kad žmogus jaučiasi laimingesnis, jei turi daugiau pinigų, tačiau tik iki tam tikros ribos. Jei metinės pajamos viršija 75 tūkstančius $, tai laimė jau nebedidėja. Negana to, žmogus yra laimingesnis, kai kaimynai nėra biednesni. Todėl neribotas godumas yra beprasmis, net jei žiūrėti į visa tai grynai materialistiškai - labai dideli pinigai prideda tik vargo juos valdyti, o laimės jau ne.

3) UNIVERSITETINĖ EMIGRACIJA

Norėčiau atskirai aptarti jaunimo emigraciją į Vakarus siekiant geresnio universitetinio išsilavinimo. Kaip pavyzdį patyrinėkime, kaip nuostabiai susitvarkė Anglija. Anglijos universitetai yra pakankamai gero pasaulinio lygio, bet už mokslą reikia mokėti. Bet studentams iš EU Anglijos vyriausybė duoda paskolą labai geromis sąlygomis ir dar palengvina sąlygas studentų įsidarbinimui. Ir Rytų Europos jaunimas plūsta į Anglijos universitetus. Tokios sėkmės pavydinti Lietuva anglų pavyzdžiu irgi įvedė mokamą mokslą ir skyrė pinigų paskolai už mokslą. Tačiau pasekmės priešingos. Ir kitaip negalėjo būti, nes mūsų ekonominė padėtis nepalyginama su Anglijos. Jei iki aukštojo švietimo pertvarkos lietuvaičiai dar norėjo studijuoti Lietuvoje, tai po jos gabesnieji spjauna į savus universitetus ir išvažiuoja studijuoti į Vakarus. Klausinėjau šių metų abiturientus, kur žada stoti. Visi kaip vienas – važiuosim į Angliją, nes jeigu reikia mokėti už mokslą, tai tada geriau į Angliją, kurios universitetai geresni nei Lietuvoje, paskolą atiduosim lengvai ir dar užsidirbsime pragyvenimui. Tačiau tam, kad atiduotų paskolą, po studijų jie priversti pasilikti dirbti Anglijoje ar kitoje turtingoje šalyje, nes grįžę į Lietuvą su lietuvišku atlyginimu paskolos nesugebės grąžinti. O jei lieka Anglijoje, tai paskolos atidavimas užtrunka, o per tą laiką sukuriama šeima, gimsta vaikai. O jeigu vaikai pradeda eiti į anglų mokyklą, tai tada jau tikrai visam laikui liekama Anglijoje. Taip mes išauginome "kartą eksportui".

Taigi gabiausias Rytų Europos jaunimas traukia į Angliją ir ten pasilieka (nesitikėkime, kad Brexit‘as ką nors pakeis, nes anglai tikrai ir toliau palaikys šią sistemą, kadangi jiems tai naudinga), o mūsų tuometinės naiviai liberalios valdžios pertvarkos dar ir paskatino tai (konspirologas būtinai pasakytų, kad Lietuvos aukštojo mokslo pertvarka buvo ne kvaila klaida, bet apgalvotas kenkimas svetimšalių naudai ir nebūtinai anglų ar kitų vakariečių).

Ką daryti? Pirma, neeikvokime jėgų visokiems propagandiniams ir pseudo-patriotiniams triukams. Jie nebeveikia, nes mes patys išauginome jaunimą globalaus pasaulio piliečiais, tad jei nesukursime sąlygų išvažiavusiam jaunimui grįžti, tai jie ir negrįš. Jaunimas neaklas ir puikiai mato, kokia yra Lietuvos tikrovė, ir propagandiniai triukai juos tik suerzina ir dar labiau paskatina nebegrįžti. Tik tuo atveju, jei šeima įskiepijo jaunuoliams meilę šeimai, giminei ir Tėvynei, tai ir be visos tos propagandos toji meilė išliks. Antra, tai tas, kas jau aptarta skyriuje aukščiau apie emigraciją. Trečia, reikia peržiūrėti apmokestinimą už aukštąjį mokslą, nes, kaip minėjau, tai skatina išvažiuoti studijuoti svetur ir nebegrįžti. O ketvirta, tai vėl būtina pasimokyti iš istorijos. Lietuva tarpukariu išsiuntė į Vakarus ir skyrė aukštojo mokslo stipendijas porai tūkstančių gabiausių jaunuolių. Ir sugrįžę tie jaunuoliai tapo mūsų pagrindiniais prieškario ir pokario aukštojo mokslo dėstytojais ir mokslininkais. Jų dėka Lietuva išsiaugino savus inžinierius, dėstytojus ir mokslininkus. Manau, kad visiems ir taip aišku, kaip tai buvo svarbu Lietuvos išlikimui per okupaciją. Remdamiesi šia istorijos pamoka ir atsižvelgdami į pasikeitusias sąlygas galime surasti būdus padėčiai pataisyti). 

Mūsų jaunimas, rinkdamasis studijas užsieniuose, grindžia savo pasirinkimą nepakankama lietuviškų studijų kokybe, t.y. per žema dėstytojų kvalifikacija bei kompetencija ir per mažu dėstomų dalykų pasirinkimu bei kokybe. Tačiau neišnaudojamas daugybės aukšto lygio mokslininkų, dirbančių moksliniuose institutuose, potencialas. Įvairius tyrimus atliekantys mokslininkai žino naujausias technologijas, nujaučia ateities poreikius ir galėtų savo sukauptas žinias, patirtį, idėjas ir svajones perduoti jaunimui. O šiuo metu daugių daugiausia jie visa tai perduoda keliems doktorantams. Kai kurie iš tų mokslininkų galėtų būti labai geri dėstytojai, bet niekas jų nepakviečia dėstyti, o jie patys nepasisiūlo, nes žino, kad už dėstymą gaus žymiai mažesnę algą nei ją gauna savo institute. Todėl siūlau idėją universitetams:

• Universitetams pakviesti šalies mokslininkus ir svetur dirbančius mokslininkus sudaryti sąrašą tų dalykų, kuriuos, jų nuomone, be dabar jau dėstomų, reikėtų dėstyti mūsų universitetuose ir kuriuos iš jų jie galėtų patys dėstyti. Sąrašą būtų galima skaidyti į bendruosius ir specialybinius dalykus. Šalia pateikti ir pagrindimą, kodėl tuos dalykus reikėtų dėstyti ir kuriame universitete. Sąrašą paskelbti viešai ir leisti pastoviai pildyti. Toks sąrašas būtų kaip duomenų bazė, kuri padėtų universitetams pagerinti studijų kokybę, atnaujinant dėstytojų sąstatą ir tobulinant studijų programas.
• Sudaryti tokias finansines sąlygas, kad mokslininkams apsimokėtų dėstyti studentams, nes dabar padėtis yra tokia, kad aukšto lygio mokslininkams neapsimoka dėstyti, kadangi dėstytojo alga yra daug mažesnė nei gerą tarnybinę padėtį turinčio mokslininko.

4) Dar viena idėja juokais, atiduodu už dyką bet kuriai ir bet kokiai partijai, gali įtraukti į savo rinkimų programą :-) Idėja irgi remiasi tuo pačiu - godumu:

Jei Lietuva tuštėja, turėtų mažėti ir valdininkų. Siūlau priimti Konstitucijos pataisą, kad visokio plauko politikų skaičius negalėtų viršyti numatyto nuošimčio nuo gyventojų skaičiaus (tarkim, 0,1 %). Jei ir tai nepadės, seimūnams, vyriausybei ir miestų bei rajonų valdžiai reikėtų nustatyti ir algos priklausomybę nuo gyventojų skaičiaus. Išvažiavo pilietis svetur laimės ieškoti – visiems visų lygių politikams ir valdininkams centu alga sumažėjo, grįžo - centu padidėjo. Žiū, piliečių balansas minus 10 tūkstančių – nėra šimto eurų kas mėnesį piniginėje.

Papildymas apie dominavimo instinktą: 

Žmogui, kaip vienai iš gyvybės rūšių yra būdingas instinktas daugintis - be šito išvis nebūtų gyvybės.  Kitas svarbus instinktas yra maitintis ir užsitikrinti saugumą - tai padeda dauginimuisi. Dar žmogui yra būdingas instinktas dominuoti, kuris yra būdingas ne visoms gyvybės rūšims. Lietuviškai dominavimo instinktas yra įvardintas kaip "puikybė", kuri krikščionybėje (ir ne tik joje) yra pati didžiausia nuodėmė. Instinktyvus siekis dominuoti užtikrina asmens geresnę padėtį bendruomenėje, taip jam suteikiant galimybę geriau daugintis, t.y. turėti daugiau partnerių, turėti daugiau palikuonių ir geresnį jų aprūpinimą. Dominavimo instinktas yra vienas iš pagrindinių progreso variklių, tačiau jis tuo pačiu yra ir vienas pagrindinių konfliktų šaltinių.  Pavyzdžiui, pavydas yra dominavimo instinkto pasekmė. Kaimynui pavydima ne šiaip sau dėl to, kad jis geriau gyvena, bet dėl to, kad instinktyviai jaučiama, kad kaimyno sėkmė užtikrina jam geresnę socialinę padėtį, o tuo pačiu ir kelia grėsmę aplinkiniams, kad kaimynas įgys daugiau valdžios, t.y. pradės dominuoti. Dominuojantis kaimynas, įgijęs daugiau valdžios, sudarys savo palikuoniams daugintis geresnes sąlygas, nei kitiems. Todėl pavydas yra dominavimo instinkto jausminė išraiška.

Socialiniai liftai užsidaro ne tik dėl turtinės nelygybės, bet taip pat ir dėl to, kad valdantieji instinktyviai siekia dominuoti ir užtikrinti tolesnį dominavimą savo palikuoniams. Buvimas turtingu pats savaime dar neužtikrina dominavimo. Todėl biednų ir turtingų, bet aktyviai siekiančių dominuoti spaudimas iš apačios auga tol kol neišsigimsta valdantieji ir tada, eilinį kartą įvykus socialiniam sprogimui, senieji valdantieji pakeičiami naujais dominantais.

Taigi, tikrai nemanau, kad godumas yra visų mūsų bėdų vienintelė priežastis. Godumas yra tik dalis priežasčių visumos ir pats yra pasekmė dar gilesnių reiškinių. Tolimesnis gilinimasis į tai gali duoti naudos, bet gali ir suklaidinti - užtenka pasižiūrėti į visą painiavą šiuo metų gyvuojančių įvairiausių teorijų, filosofijų ir tikėjimų. Pasaulio modeliavimo tikslas yra suprasti pasaulį ir išskaičiuoti ateitį. Visiškai tiksliam ateities išskaičiavimui reikalingas toks modelis, kuris bus sudėtingas tiek pat, kiek ir pats pasaulis. Todėl kuriami supaprastinti modeliai, kurie padėtų išryškinti vienokio ar kitokio veiksnio įtaką. Visuomenės modelis, kuriame godumas ir baimė dėl ateities yra vieni iš pagrindinių veiksnių, yra labai paprastas, bet jis leidžia pakankamai tiksliai įvertinti mūsų valstybės ateitį, jei godumas nebus pažabotas. O dominavimo instinkto ir iš jo sekančio ambicingų bei agresyvių psichopatinių menkystų įtaką žmonijos raidai panagrinėsime ateityje.

Algis Džiugys (http://mail.lei.lt/~dziugys/, http://algis-dziugys.blogspot.lt/)

2017 kovas

Pastabos:

Jei turit pastabų ar radote klaidų, komentuokite čia arba rašykite į algis.dziugys@gmail.com. 

Jei manote, kad straipsnis vertas šio to, tai prašau platinti.

Straipsnį vis papildau ir kažkurios jo versijos išspausdintos žurnale "Kultūros barai", 2017, N.4, p. 15-18 ir paskui Delfyje bei Sarmatas.lt. Į straipsnį buvo įtraukti ir vėlesnių straipsnelių dalys:

http://algis-dziugys.blogspot.com/2018/01/ideja-lietuvai-mokslininkai.html

Kiti skaitiniai:

*) Idėja Lietuvai: pinigai vaiko ugdymui

*) Pilietiškumo mokykla: trumpa boikotų teorija

*) Revoliucija Lietuvoje

*) Žmonijos paskirtis (pasakėčia)

*) Į pagalbą Verygai: Istorija

*) Labai patiko V.Laučiaus straipsnis, siūlau: http://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/10/190557/v._laucius._kad_nepasikartotu_ideja_ir_tuomet_dirbom_lietuvai  

*) Kaip sparčiai sensta Europos ir Amerikos šalių gyventojai

[AD]