Rain of Revolution: Revoliucija Lietuvoje

Šiandien išklausiau dainą "Rain of Revolution", kurią Lietuva siunčia Eurovizijon į Ukrainą. Daina ne mano skonio, nors keistoka, bet įdomi. Dainos teksto nesupratau, bet paskutinius žodžius "rain of revolution" atpažinau ir pamaniau, kad Ukrainoje ši daina gali ir suveikti, turint omenyje priešmaidaninę padėtį. Ir čia pat šmėkštelėjo mintis, o ar galima revoliucija Lietuvoje? Vargu bau, lietuviai yra "karalių tauta", t.y išbaigti individualistai, verčiau spjaus į barzdą savai valdžiai ir išvažiuos užjūrin laimės ieškoti arba savam kiaute užsidarys, negu paims į rankas šakes ar eis mitinguoti. Nors ...

Kartą su draugu būdami Vilniuje, leisdamiesi Didžiąja gatve, išvydom ką tik "nuskustą" Gedimino kalną. Sustojom ir ilgai nustebę žiūrėjom į akiai nepriprastą vaizdą. Tada draugui pasakiau: "Bus labai simboliška, kai Gedimino bokštas užgrius ant Valdovų rūmų. Ir tai bus paskutinis lašas tautos kantrybės taurei".

Tai prisiminus iškilo regėjimas, kad 
Vieną tvankią vasaros naktį ateis tokia audra, kuri žaibais trankys ir liūtimi merks Vilnių tris naktis ir tris dienas. Trečią dieną Gedimino kalnas neatlaikys ir liūties paplautas pilies bokštas užgrius ir Valdovų rūmus, ir Katedrą, ir Mindaugo sostą. Ir visa Lietuvos praeitis ir dabartis susimaišys purvo, akmenų ir duženų krūvoje. O tada lietus nustos, debesys išsisklaidys ir saulės spinduliams nušvietus kalną nustebę žmonės išvys, kad ten, kur neseniai styrojo bokštas, pasirėmęs į išrauto ąžuolo kamieną, užsikėlęs Jauterytę ant pečių stovi besišypsantis milžinas Alčis. Ir kaip paskutinis nueinančios audros perkūnas sugriaudės milžino balsas virš miesto: "Tai ką, statysim naują Lietuvą".
Ir tai bus tikrasis "Revoliucijos lietus".

Pastaba: Milžinas Alčis (Alcis, Alsis, Alkis, Algis) buvęs nepaprastai stiprus ir nuolat keliaudavęs. Jis daug žmonėms padėdavo, daug ir pikto darydavo – kaip jam būdavo tinkama. Išgriaudavo kaip šieno kupetas didžiausius miestus, didžiausius medžius su šaknimis išraudavo. Mėtydavo didžiulius akmenis, kuriais laivus triuškindavo, prie vieno kalno kovėsi su slibinu. Ten atrado to slibino sukrautus turtus. Galiausiai jis įsimylėjo vieno pono dukrą Jauterytę, už kurią jis tuos turtus ir atidavęs. Ta mergaitė buvusi nepaprastai graži ir stipri, stipresnės už ją nebuvo visame krašte. Ji paėmusi už ragų jautį per galvą persimesdavo. Tačiau šalia Alčio ji atrodė kaip vaikas. Alčis ją labai mylėjo, o ji šukuodavo jam plaukus ir barzdą šukomis, didumo sulig malūno sparnais. Kelionėse pati sėdėdavo jam ant pečių. Kai Alčis brisdavo per upes, vanduo jam iki kelių tesiekdavo. Mirus Jauterytei, Alčis labai jos gailėjęsis, palaidojo ją toje vietoje, kur šiandien stovi Šatrijos kalnas, o jos garbei supylė didžiulį kapą iš smėlio, kurį trimis nešimais iš pajūrio savo prijuostėje atsigabeno. Pagal legendas Alčis pastatė pirmąją Vilniaus pilį dar iki Gedimino. Vilniaus herbe yra senasis milžinas Alčis; jis neša vaiką - žmogų, kuris pakeitė čia gyvenusią ir milžinkapiuose užmigusią milžinų rasę. Jis brenda pasiramsčiuodamas ne lazda, o išrautu ąžuolo kamienu. Šiai rasei priklausė milžinai Kerna (Kernius), Džiugas, Neringa, Naglis ir dar daug kitų.