Žvelk giliau: mokslinis požiūris į vaikų atiminėjimą

Visi jau skaitė apie atvejį Kaune, kai iš šile vaikščiojančios mamos buvo atimtas vaikas. Atskiro pokalbio yra verta tema, kad ginant vaikų teises ir atimant juos iš tėvų, be paniekintos nekaltumo prezumpcijos ir iš teismų atimtos teisės tik jam nustatyti kaltumą, taip pat yra pažeidžiama viena iš pagrindinių vaikų teisių - būti su tėvais. Tikėkimės, kad toje istorijoje tiesa išaiškės ir kaltieji bus nubausti. Bet įdomi yra kita pusė to, kas vyksta. Ar nepastebėjote, kad užsimota prieš patį svarbiausią gyvos būtybės instinktą – daugintis ir išsaugoti palikuonis? Ar valdžia pagalvoja, kokias pasekmes tai gali sukelti?

Žinančio esmę faktais nesupainiosi.

 

Pabandykim įsivaizduoti tokį atvejį. Tarkime, esate jaunas ir stiprus tėvas gerai įgudęs kokiam nors kovų mene ir su maža dukrele ramiai ir taikiai vaikštinėjate vakare po tuščią parką. Kažkoks piktavalis suskis juoko dėlei paskambino 112 ir pranešė, kad jūs mušate vaiką. Bet jūs to net nežinote, nes jūs net nepastebėjote to krūmuose lindinčio smulkaus niekšelio. Staiga prie jūsų prisiartina grupelė agresyviai nusiteikusių žmonių ir grasina atimti vaiką. Tegul jie prisistato kuo tik nori, tegu su jais būna net ir kvailai besijaučiantis policininkas, tegu jie nors su tanku atvažiuoja, jūsų galvoje suksis tik viena mintis – „jie nori mano vaiko“. Jums bus visiškai nesvarbūs jų argumentai, nes po jų žodžių „mes paimam šią mergytę“ daugiau nieko negirdėsit, kadangi jumyse savaime užsives tas pats pagrindinis instinktas – bet kokia kaina išsaugoti savo vaiką.

Toliau viskas vyks nepriklausomai nuo jūsų valios. Jūsų smegenys kūnui duos neatšaukiamą įsakymą veikti ūmiai, nuožmiai ir iki visiško pavojaus pašalinimo. Migdolinė liauka pereis į agresijos skatinimo būseną, smegenys išjungs skausmo pojūtį, adrenalinas plūstels į kraują, širdis persijungs į turbo režimą, susiaurėjusios akys nuskanuos aplinką, raumenys įsitemps smūgiui. Sąmonė, per mirksnį sudarius „priešo“ sunaikinimo planą ir perdavus jį mažosioms smegenėlėms, išsijungs, užleisdama vietą vidurinėse smegenyse glūdintiems refleksams, kuriuos nuo vaikystės lavinote būtent tokiam atvejui - bet kokia kaina apginti savo artimuosius... Kas atsakys, kiek akimirkų bus telikę iki nelaimės?

Tik nereikia lia-lia-lia, kad toji grupė uniformuoti ir iš tolo mosuoja pažymėjimais. Ką aš žinau? Gal tai persirengę prekiautojai žmonių organais ar pedofilai. Galų gale nėra laiko tai įvertinti, nes vakaras tamsus, vieta nuošali, o jie jau per daug pavojingai priartėjo prie mano vaiko.

Ir nereikia pasakoti, kad tikras vyras turi išlaikyti blaivų protą ir ramiai viską išsiaiškinti. Visų pirma, nebūtinai privalote būti tas "tikras vyras", nes jei visi tokiais idealiais būtų, tai gyventume visiškai kitokiame pasaulyje. Tokioje padėtyje blaivų protą gali išlaikyti tik tokiems atvejams paruošti žmonės. Tikiu, kad kai penktą kartą iš jūsų mėgins atimti vaiką, jūs tikrai net nevirptelėję šaltu veidu išsitrauksite (po ketvirto mėginimo) legaliai įsigytą pistoletą ir po šūvio į viršų teisingai pastatytu balsu perspėsite, kad peršausite kiekvieną, žengusį bent žingsnelį jūsų pusėn. Paskui, suguldę jus pralinksminusią šutvę veidais į balą, išsikviesite žmoną, kad išsivežtų vaiką, ir tik po to, kai žmona su vaiku jau bus namie, neskubėdami paskambinsite policijai.

Antra, gamta vyrus apdovanojo tuo nuožmiu įsiūčiu, nuo kurio vyrams išsijungia protas. Taip, tai labai „necivilizuota“, bet būtent todėl vyrai sugeba kautis iki paskutinio kraujo lašo, nebodami nei žaizdų, nei plyštančių sausgyslių, nei lūžtančių kaulų. Tai būsena, kai vyrai nejaučia skausmo, ir tokia savybė jiems išsivystė per milijonus metų žmogaus evoliucijos ir tebėra kietai įkalta į genus. Ginti savo šeimą iki paskutinio priešo yra vyro prigimtinis tikslas, o įsiūtis ir nuožmumas yra prigimtiniai įrankiai tam tikslui pasiekti. Per milijonus metų išgyvenimo žiauriose sąlygose žmogus tapo tobuliausiu žudiku ne tik dėl savo išskirtinių smegenų, bet taip pat dėl savo kitų išsiugdytų savybių, pavyzdžiui žmogaus reakcija yra pati staigiausia tarp visų gyvūnų, net gyvatei nėra jokių šansų jei žmogus pradeda pirmas.

O dabar saujelė beraščių kvailių, mokyklose išmokę tik nusirašinėti namų darbus, mano, kad sugebės iš žmogaus prigimties tai ištrinti per keletą metų? Praleidinėjusiems istorijos pamokas priminsiu, kad pradžioje pabandę ir dantis išsilaužę tokių tikslų dar anam tūkstantmetyje atsisakė ir fašistai, ir nacistai, ir komunistai. Kad ir kokie civilizuoti būtume, kad ir kokius socialinius instinktus mums įdiegtų šeima ir visuomenė, evoliucijos teorijos požiūriu, vyras, nesugebantis apginti šeimos, yra evoliucijos klaida. Vyras turi ne tik pareigą, bet ir teisę ginti šeimą, o jei reikia, tai ir ginklu. Tiesą pasakius, nenustebčiau jei tėvą, jėga ir su aukomis pasipriešinusį "atiminėtojams", teismas išteisintų jį kaip už veiksmus afekto būsenoje.

Sakote, mažai tikėtinas atvejis, kad vyras "praras protą" ir jėga pasipriešins vaikų atiminėtojams? Baikit juokus - žmonės išsišaudo, išsibado peiliais ar išsidaužo keptuvėmis dėl daug menkesnių priežasčių. Užtenka vieno vienintelio tokio atvejo, kad iš pažiūros nuostabi idėja ginti vaiko teises būtų visiškai palaidota. Pati savaime vaiko teisių gynimo idėja tikrai pasiteisina tais baisiais atvejais, apie kuriuos mes vis jau girdėjome. Žmonės, traukiantys ujamus vaikus iš landynių, yra verti pagarbos. Tačiau kad ir kaip aiškiai surašytum įstatymus ir nurodymus, visados atsiras kvailių, kurie supras neteisingai. O grupelė veiklių kvailių apdergs ir pačią šviesiausią idėją. Todėl tą darbą turėtų dirbti žmonės, ypač jautriai jaučiantys ribas. O kad tokie žmonės dirbtų tokį nedėkingą darbą ir nekiltų pagundų papildomai pelnytis iš to ar kitokiai neteisėtai veiklai, reikėtų juos skatinti ne tik gerais žodžiais bei didesniu atlyginimu, bet ir atsakomybės iš jų reikalauti. Tačiau tai jau ne šio straipsnelio tikslas.

Baigdamas dar sykį atkreipiu dėmesį, kad kvailas kišimasis į svarbiausius žmogaus instinktus prie gero nepriveda. Vaikų atėmimas yra tiesioginis tėvystės ir motinystės instinkto slopinimas ir tai tikrai  prie gimstamumo skatinimo tikrai neprisideda, greičiau atvirkščiai. Istorija pasakoja mums kas atsitinka su tautomis (Roma, Sparta, Hetitija, ...) praradusiomis akstiną gimdyti, o šiuolaikinis pasaulis ne ką švelnesnis ir saugesnis nei tolimoje praeityje. Bet viltis yra, nes be asmeninio pasipriešinimo jėga, mūsų prigimtyje yra ir kiti įrankiai kovoti prieš tokią valdžios savivalę, kuri kelia pavojų pačiai žmogaus esmei, pavyzdžiui, vienytis kovai už savo išlikimą. Tai padėjo mums ir išlikti, ir iškilti evoliucijos eigoje. O štai neandartaliečiai, kurie gyveno mažomis šeimomis ir buvo visiški individualistai, - išnyko nors buvo protingesni už tuo pat metu gyvenusius mūsų protėvius.

O tiems, gyvenantiems išgalvotame pasaulyje ir manantiems, kad bet kuris žmogus privalo blaiviai vertinti bet kurią ir bet kokią padėtį, primenu, kad genio rūbas margas, bet pasaulis dar margesnis ir žmonių visokių yra ir visokių reikia. Žmonių įvairovė irgi buvo vienas iš pagrindinių privalumų evoliucijoje, todėl visada yra tokių žmonių, kurie elgiasi kitaip nei leidžia nustatytos "gero elgesio" taisyklės. Kaip pavyzdį, siūlau pažiūrėti kažkokių idiotų „žaidimus“ ir įsitikinti kaip prigimtiniai refleksai nušluoja blaivų protą netikėtų įvykių metu ir kad žmogaus atsakas į netikėtumą gali būti bet koks:

P.S. Tiems, kas nori žinoti kaip skatinti gimstamumą ir mažinti asocialių šeimų skaičių, siūlau paskaityti: https://algis-dziugys.blogspot.com/2017/03/idejos-lietuvai-kaip-padidinti.html