Mokslo krizė, arba prisimenant Parkinsono dėsnius

Mokslo pažanga yra atvirkščiai proporcinga išleistų žurnalų skaičiui.

Sėkmingi tyrimai skatina didesnį finansavimą, dėl ko tolimesni tyrimai tampa neįmanomais.

Parkinsono dėsniai [1]

Nors tai apie fiziką, bet skiriu ne tik fizikams. Tai apie visų mokslininkų bėdas.

Fizikė Sabine Hossenfelder, neatlaikiusi nacionalinių mokslo finansavimo ypatumų, paliko mokslą ir pasisakė apie teorinės didelių energijų fizikos krizę [2] (vertimas į rusų kalbą - [3]):

Jos pirmoji mokslo politikos kritika buvo paskelbta žurnale Nature "Mokslas turi pagrįsti pasitikėjimą juo" (angl. Science needs reason to be trusted) [4], straipsnį galima rasti SciHub'e. 

Viena iš jos minčių, kuriai pritariu ir kurią siūlau mokslo bendruomenei svarstyti:

"Nesunku suprasti, kaip atsidūrėme tokioje situacijoje. Esame vertinami pagal publikacijų skaičių – arba bent jau  mūsų manymu, taip esame vertinami – o griežtesni kokybės rodikliai sumažintų produktyvumą teorijos kūrimo procese. Toks spaudimas skatina kiekybę kokybės sąskaita - tai sakyta daug kartų, ir nenoriu dar kartą skųstis dėl blogai apgalvotų mokslinės sėkmės matavimo priemonių. Akivaizdu, kad tokie skundai neturi jokios reikšmės.

Skundai dėl publikacijų skaičiaus spaudimo nepadeda, nes šis spaudimas yra simptomas, o ne liga. Pagrindinė bėda yra ta, kad mokslas, kaip ir bet kuri kita kolektyvinė žmonių veikla, yra veikiamas socialinės dinamikos. Tačiau, kitaip nei dauguma kitų kolektyvinių žmonių veiklų, mokslininkai turėtų pripažinti grėsmes savo objektyviam vertinimui ir rasti būdų, kaip jų išvengti. Tačiau taip nėra.

Mano nuomone, mūsų nesugebėjimas – o gal net ir nenoras – apriboti socialinių ir pažintinių šališkumų įtaką mokslo bendruomenėse yra rimta sisteminė nesėkmė. Mes nesaugome savo disciplinos vertybių. Vienintelis atsakas, kurį matau, yra bandymai kaltinti kitus: finansavimo agentūras, aukštojo mokslo administratorius ar politikos formuotojus. Tačiau nė viena iš šių šalių nėra suinteresuota švaistyti pinigų nenaudingiems tyrimams. Jie pasikliauja mumis, mokslininkais, kad pasakytume jiems, kaip veikia mokslas."

Šias mokslininkės mintis verta pasvarstyti visai mokslo bendruomenei, nes ne tik fizika, bet ir kiti mokslai kenčia dėl vis didėjančio biurokratizmo. Nes nieko nesuprantantys moksle biurokratai, yra linkę sau palengvinti darbą, nustatydami formalius ir, jų supratimu, objektyvius kriterijus mokslo veiklos vertinimui.

Tačiau, formalūs reikalavimai veda prie formalių rezultatų. Menkystos, vidutinybės ir kiti parazituojantys mokslo veiklos imitatoriai visada ras būdų, kaip prisitaikyti prie bet kokių formalių reikalavimų, ir jų dėka toliau sėkmingai parazituos. Kuo daugiau formalių reikalavimų, tuo didesnį pranašumą parazitai įgyja. Tai nenumaldomas biurokratinės sistemos dėsnis. 

Mano supratimu, išeitis būtų taikyti kitokius mokslininkų veiklos vertinimo būdus. Vienas iš tokių, tai tas, kuris buvo nuo mokslo atsiradimo pradžios iki XX amžiaus vidurio: mokslininkai turėjo savo garbės kodeksą, o mokslininkų veikla buvo vertinama pačių mokslininkų sukurtomis ir nuo valdžios nepriklausomomis organizacijomis.

Taip pat manau, kad kita bėda yra dabartinė projektinio mokslo finansavimo tvarka. Pirma, per trumpas projektų finansavimo laikotarpis - daugumoje atveju per tris metus galima padaryti tik tokius projektus, kurie jau yra pradėti ir turima rezultatų. Antra, per maži projektui skiriami pinigai, nes jei projekte dalyvauja bent keli mokslininkai, tai jų atlyginimas projekte dengs ne daugiau nei 1/4 etato. Dėl to, mokslininkas bus priverstas vienu metu vykdyti kelis projektus ir bendras jo našumas bus žemas dėl blaškymosi tarp projektų. Na, o trečia, tai tai vėl publikacijos, t.y., projektų naudingumas vertinamas pagal projekto eigoje paskelbtų publikacijų skaičių. Todėl, daugeliu atveju, norint laimėti paraišką projektui, yra prisižadamas nerealus kiekis publikacijų, dėl ko krenta publikacijų kokybė ir joms veltui gaištamas laikas.

Tai tiek. Kokios jūsų mintys ir pasiūlymai?

Ta proga pareklamuosiu Li Smolino knygą "The Trouble with Physics" (2006) [5].

#Fizikos_krize

Šaltiniai:

[1] Pankinsono dėsniai: VLE , Wiki EN , Wiki RU

[2] Sabine Hossenfelder deklaracija: https://www.youtube.com/watch?v=shFUDPqVmTg .

[3] Sabine Hossenfelder deklaracija išversta į rusų kalbą: https://boosty.to/osenilo/posts/b5a84be1-6cc6-4406-a9a6-52f2d560fe2b

[4] Sabine Hossenfelder straipsnis "Mokslas turi pagrįsti pasitikėjimą juo:" https://www.nature.com/articles/nphys4079

[5] Apie Lee Smolin knygą "The Trouble with Physics": https://en.wikipedia.org/wiki/The_Trouble_with_Physics . Ji yra laisvai pasiekiama rusų kalba:  Ли Смолин "Неприятности с физикой: Взлёт теории струн, упадок науки и что за этим следует".

Ši žinutė ir jos aptarimas FB: dar nepaskelbta.

2025-07-07

Kiti skaitiniai šia tema:

*) Įdomioji sociumo termodinamika - biurokratijos didėjimo dėsnis.

*) Įdomioji socio-diletantologija: Inkliuzyvinis diletantizmas ir valdančiųjų kaitos ciklai (ilgokas ir sunkokas bei nuolatos pildomas rašinys apie valduomenę).