Pavojinga priešą pervertinti, bet mirtinai pavojinga priešą neįvertinti.
(Pralaimėjusių išmintis)
Ukrainos-Rusijos karas atskleidė įdomų reiškinį. Tiksliau ne pats karas, bet jo metu skleidžiama propaganda.
Priešo demonizavimas yra vienas iš svarbiausių propagandos metodų, kuris kartais duoda teigiamą poveikį, pavyzdžiui, sutelkia išgąsdintus gyventojus kovai prieš priešą ir padeda patraukti savo pusėn neutralias šalis. Priešo demonizavimas buvo naudojamas nuo gilios senovės, tačiau Napoleono laikais Didžiosios Britanijos propagandos teoretikai demonizavimo metodiką ištobulino tiek, kad ji tapo aiškių ir paprastų nurodymų sąrašu. Pakanka sekti šiais nurodymais ir pagrindiniai propagandos tikslai bus užtikrintai pasiekti.
Tačiau pasirodė, kad ilgalaikėje perspektyvoje priešo demonizavimas turi labai svarų trūkumą, kuris visus propagandos privalumus paverčia niekais: perdėtas priešo demonizavimas yra mirtinai pavojingas, jei civilinėje valdžioje ir karinėje vadovybėje daugumą sudaro kvailiai, diletantai ir panašios menkystos. Padėtį dar labiau pablogina, jei tarp propagandistų irgi vyrauja diletantai. Kaip sakė vienas informacinio ir psichologinio karo specialistų, "informacinis ir psichologinis karas yra labai subtilus dalykas ir jei nesi specas tame, geriausią, ką gali padaryti tame kare, tai nedalyvauti jame".
Priešo demonizavimas tautos sąmonėje įtvirtina priešą kaip žiaurų ir negailestingą žvėrį, necivilizuotą laukinį ar kitokią primityvią būtybę. Tokiame supratime ir slypi pavojus, nes iš primityvios asmenybės tikimasi primityvaus mąstymo. Žmonės įtikėję tokiu primityvaus priešo įvaizdžiu pradeda manyti, kad priešas išties yra visiškas kvailys, o jei jam sekasi, tai laikinai ir tik todėl, kad jis labai gausus ir viską užpila savo mėsos faršu. Taigi, perdėtas priešo demonizavimas neišvengiamai priveda iki priešo niekinimo.
Būna atvejų, kai nieko blogo tame nėra, kad liaudis taip mąsto, nes liaudis kariauja ne pagal protą, o pagal širdį ir įsakymus. Karys klausys įsakymų ir nebėgs iš fronto, jei manys, kad jo pabėgimas reikš jo šeimos žūtį, ir bus drąsesnis jei manys, kad priešas yra kvailesnis.
Protu kariauti privalu valdžiai, tai jos priedermė. Tačiau bėda, jei valdžia yra apykvailė ir pradeda įtikėti propagandiniu melu bei mąstyti propagandiniais štampais. Bėda, nes tokia valdžia patiki savo pačios melais ir pradeda priiminėti sprendimus remdamasi supratimu, kad priešas yra primityviai mąstantis primityvus padaras. Pavojinga priešą pervertinti, bet mirtinai pavojinga priešą neįvertinti. Todėl jei pradinės prielaidos klaidingos ir mąstymo gebėjimai šlubuoja, tai tada ir prasideda lemiamos mirtinos klaidos.
Ukrainos karas pilnai atskleidė šį priešo demonizavimo ir niekinimo šalutinį poveikį. Prie viso to, kad Vakarų šalių diletantiška valdžia priiminėjo diletantiškas sankcijas, tai jos dar buvo priimamos diletantiškai su mintimi, kad primityvūs ir kvaili rusai nesugebės tų sankcijų apeiti. Mūsų diletantai manė, kad po truputį ir sau neskausmingai verždami sankcijų kilpą ant Rusijos gerklės, jie privers rusų liaudį sukilti prieš Putino režimą. Nes jei rusai yra durni, tingūs ir kreivarankiai girtuokliai, tai kai tik jie negaus pajamų iš dujų ir naftos, tai pas juos viskas sustos, jie nemokės patys pasigaminti ir išsiauginti, o kadangi negalės nusipirkti, tai pradės badauti ir galų gale arba pasiduos, arba nuvers Putiną ir tada pasiduos. Tas juk savaime aišku, kadangi Putinas durnas, Lukašenka durnas, visi rusai durni ir t.t., ir pan. Užsisvajojusi savo diletantiškose iliuzijose, Vakarų šalių valdžia net nepastebėjo kada Putinas permetė sankcijų kilpą nuo savo kaklo ant jų pačių kaklo.
Fronte irgi tas pats. Rusai niekingi ir kvaili orkai, jiems terūpi plėšikauti ir žudyti, jų technika sena, tankai nevažiuoja, sviediniai nepataiko, lėktuvai krenta nepakilę, raketos baigėsi dar vakar, o generolai paskutinį kartą blaivūs buvo prieš metus. Rusai ne tik debilai nuo prigimties, bet dar ir bailūs čmobikai, todėl kai tik pamatys ukrainiečių rūsčią iš viso pasaulio suvežtinę techniką, jau antrą dieną bėgs už Volgos neatsisukdami.
Gal ir gerai, jei taip galvoja eiliniai kariai. Tačiau panašu, kad taip manė ir karininkija iki pačių aukščiausių viršūnių. Ir ne tik ukrainiečių karininkija, bet ir NATO. Ukrainiečiai prieš pradėdami 2023 metų vasaros kontrpuolimą nepasivargino net įžvalgyti rusų minų laukų ir gynybinių įtvirtinimų - patikrino dronais iš viršaus, nieko baisaus, galima pulti. O kam tikrinti, juk primityvūs orkai nieko gero sugalvoti negali, o jei ir sugalvos, tai nesugebės padaryti. Ir tik penktą kontrpuolimo dieną ukrainiečiai pradėjo įtarti, kad kažkas ne taip. Vis dar negalėdami išsivaduoti iš savo paties melo apie netikusių rusų kariuomenę, ukrainiečiai už savo nesėkmes apkaltino net netikėtai suvešėjusius krūmokšnius. Atsiprašau Zelenskio ir Zalužno gerbėjų, tačiau tai kas vyko ir tebevyksta Bachmute bei Zaporožės fronte, kitaip negu sąmoningu savo tautos ir kariuomenės naikinimu pavadinti sunku. Kelis mėnesius be perstojo aklai siųsti į mėsmalę geriausius savo karius ir vis tuo pačiu rezultatu, tai jau kvepia išdavyste. Nors galbūt per didelė garbė laikyti juos išdavikais, kadangi gali būti dar blogiau - tai diletantų darbas.
Taigi. Viso to nebūtų atsitikę, jei sprendimų priėmėjai būtų neapsigaudinėję ir mąstę su galva arba bent mūsų propagandistai būtų buvę nors kažkiek išmintingesni, o ne tik uoliai ir aklai sekę instrukcijas. Tačiau ne viskas prarasta ir vis dar gyva viltis, kad galima laimėti, tik būtina veikti ryžtingai. Ir pirma reikia iš valdžios ir propagandos aparato pašalinti diletantus, vagis ir korupcionierius. Kodėl vagis ir korupcionierius? Ogi todėl, kad jei valdžia korumpuota ir apsivogusi, tai joje pradeda vyrauti ne protingi, o prisitaikėliai, t.y. profesionalai pataikavime, bet diletantai darbe.
Kažkaip taip :-(
P.S. Beje, yra dar vienas perdėto demonizavimo šalutinis poveikis: priešas, pajutęs nuoskaudą dėl pernelyg neteisingų kaltinimų, pasiunta ir dar labiau mobilizuojasi karui. Todėl gali būti, kad priešo vadovybė visai nieko prieš, kad būtų perdėm demonizuojama jos kariuomenė ir ypač visa tauta. Lengviau rekrutus rinkti. Istorijoje yra buvę tokių atvejų ir kurių galėtume pasimokyti, bet retas kuris žino, kad svarbiausia Istorijos pamoka yra ta, kad iš Istorijos pamokų nesimokama.
P.P.S. Jei ką, tai pats manau, kad "melo kojos trumpos" ir ilgalaikėje perspektyvoje bet koks melas kenkia, net "šventas".
Skiriu visų tautų bei visų rūšių turbo-patriotams ir aktyvistams, net jei ir nesitikiu, kad jie supras.
2023-12-07
Kiti skaitiniai:
*) Jaunojo kovinio propagandisto bibliotekėlė apie nuostolius: Perskaityk ir perduok draugui.
No comments:
Post a Comment